Atskyrimas (Severance)
Žurnalas Kinas
Turinį įkėlė
Serialo pasaulyje biotechnologijų korporacija „Lumon“ ištobulino technologiją, kuri leidžia darbuotojus „atskirti“ pačius nuo savęs. Kai ryte jie įžengia į biurą, jų smegenys persijungia į darbo režimą, kuriame jie tampa atskiromis esybėmis (serialo žargonu, „innies“ – „vidiniais“), nieko nežinančiais apie savo egzistenciją už biuro ribų, kur jie yra „outies“, arba „išoriniai“. Galima suprasti tokio atskyrimo patrauklumą – mainais už aštuonias iš gyvenimo iškirptas valandas gali mėgautis laisva ir materialiai aprūpinta egzistencija be darbo. Žinoma, tamsioji tokio susidvejinimo pusė – absoliučiai vergiška būtis, kurią patiria „vidiniai“, vos pabaigę darbo dieną jau kitą akimirką vėl turintys žengti atgal į biurą. Serialas itin efektingai dramatizuoja šį perėjimą, kuris dažniausiai vyksta lifte – atnaujinta Marxo gamyklos vartų metafora, žyminčia ribą tarp „prekių mainų sferos“ (kur „viešpatauja tik laisvė, lygybė, nuosavybė ir Benthamas“) bei vergiškos „gamybos sferos“.
Žinoma, priežastys, dėl kurių serialo veikėjai laisva valia pasirašė „atskyrimui“, yra įvairesnės. Žuvusios žmonos gedintis Markas (Adam Scott) taip tikėjosi bent aštuoniomis valandomis sutrumpinti savo skausmą. Dilanas (Zach Cherry) tiesiog negalėjo susirasti jokio kito darbo. Irvingas (John Turturro) greičiausiai buvo nepatenkintas savo vienišu gyvenimu (jis pirmasis užmezga tarnybinį romaną). O Helės (Britt Lower) „išorinė“ motyvacija išlieka paslaptimi iki pat didžiojo siužeto posūkio pirmo sezono pabaigoje – jos santykis su savo atskirtąja puse yra vienas iš emocinių serialo variklių, slenkantis nuo nesupratimo (kodėl ji mane pasmerkė vergijai?) iki neapykantos.
Keturi pagrindiniai veikėjai dirba „duomenų valymo skyriuje“, o jų darbo prasmė ir tikslas nesuvokiamas ne tik mums, bet ir jiems patiems: jie spokso į skaičius kompiuterių ekranuose ir, kažką pajutę, pelės spustelėjimu krauna juos į dėžutes. Viena vertus, tokio darbo keliamas beprasmiškumo jausmas verčia galvoti apie Davido Graeberio šūdmalos teoriją. Kita vertus, tai gana taikli vadinamojo „platformų kapitalizmo“ veikimo principo metafora: didžiausios pasaulio kompanijos pelną uždirba monetizuodamos mūsų dėmesį ir emocijas, kurias mes patys joms perduodame dieną ir naktį reaguodami į telefonų ekranuose besisukantį „turinį“. (Ironiška, kad tai kritikuojantį serialą mums siūlo viena iš tokių kompanijų.)
„Atskyrimas“ pelnytai sulaukė įvertinimo už scenografiją – veikėjai juda steriliais kafkiškais labirintais, kurie primena tik šiek tiek stilizuotas įprastų biurų erdves. Griežtai apribotos ir reglamentuotos oazės saviraiškai – nuotrauka ar asmeninis mažmožis šalia kompiuterio – pabrėžia menkiausios minties apie individualumą absurdiškumą. Absurdo jausmą kelia ir komiški pramoginiai ritualai, kurie tik šiek tiek užaštrina pažįstamus „tymbildingus“ – ir kitos darbuotojams motyvuoti skirtos veiklos.
Maksimaliai sterili ir racionali korporatyvinio pasaulio aplinka neapsieina be, regis, savo priešingybės – beveik religinio asmenybės kulto, kuriamo aplink „Lumon“ įkūrėją ir primenančio Steve’o Jobso, Elono Musko ar Billo Gateso genijaus mitologizavimą. Miestelis, kuriame yra kompanijos būstinė, pavadintas jo vardu, o paskatinimo nusipelnę darbuotojai vedami aplankyti jam skirtą muziejų specialiame pastato sparne (neabejoju, kad kažkas panašaus turėtų būti ir „Apple“ ar „Teslos“ būstinėje). Veikėjai į tai reaguoja taip pat kaip ir žiūrovai – su nuostaba ir ironiška distancija, tačiau elgesiu nenukrypsta nuo ritualo ir to visiškai pakanka kultui palaikyti.
Be viso to, „Atskyrimas“ yra įtempto siužeto mistinis trileris, nuolat pamėtantis mįslingų užuominų, kurių reikšmė galbūt paaiškės trečiajame sezone (pavyzdžiui, kam reikalingas skyrius, auginantis ožiukus?).
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
