Gyventi skauda

Sėdžiu kirpykloje. Kol dažai įsigers į plaukus, maždaug pusvalandį klausysiuosi prie kito veidrodžio įsikūrusios kirpėjos ir jos klientės pokalbio nuotrupų. Jų leksiką suformavo masiškai leidžiamos psichologų ir jais apsimetančių knygos: „Ar jauti įtampą?“, „Kaip apibrėžtumei savo traumą?“, „Kaip ji (suprask, viršininkė) reagavo į tavo žodžius?“, „Ar pajutai baimę?“ 

Pernai pasirodžiusioje Wernerio Herzogo knygoje „Tiesos ateitis“ („Die Zukunft der Wahrheit“) režisierius rašo: „Psichologinės interpretacijos apšviečia tamsius mūsų vidinio pasaulio kampelius, kurių iš tikrųjų apšviesti nereikia. Be abejo, pasitaiko retų situacijų, kai toks terapinis įsikišimas būtinas. Bet jeigu apšviesime visą namą iki pat paskutinio kampelio, gyventi jame bus neįmanoma. Tą patį galima pasakyti ir apie žmones.“ 

Kai buvau nugirstų pokalbių pašnekovių amžiaus, buvo įprasta kalbėti apie save tik ironiškai. Kalbėjomės apie jausmus ir mintis, kuriuos sukėlė perskaityta knyga, ką tik pamatytas spektaklis, filmas ar paroda. Dabar  pradedu suprasti, kad įvyko pokytis: anksčiau pasaulio, jausmų ir savęs suvokimą formavo knygos, filmai, spektakliai – jų klausimus, veikėjų poelgius ir mintis buvo galima analizuoti, kartais perkelti į savo gyvenimą, o išgyventą katarsį paversti asmeniška patirtimi. Dabar dauguma knygų, parodų ar filmų pavirto edukacinėmis priemonėmis, rodančiomis, kaip susidoroti su problemomis, traumomis ar savo kitoniškumu. Meno suvokimas pavirto meno terapija. Idėja graži, bet realybė nuvilia, nes toje terapijoje viskas susiveda į numatomas ir aiškias  schemas, banalius teiginius, iš anksto žinomus atsakymus. Autoriai neleis suklysti, juolab savarankiškai pasirinkti atsakymus ar ieškoti prasmių. Tik kad supaprastinimai paverčia filmą (knygą, etc...) pigiu terapijos substitutu.  

Auklėjimo romanus išstūmė knygos amžiniems paaugliams, popsinė psichoterapija. Savęs pažinimas tampa nebe procesu, o terapijų seka. Bet tokiam požiūriui galima pasipriešinti. Marios Zbąskos „Tai ne mano filmas“ („To nie mój film“, 2024) veikėjai dešimt metų gyvena kartu, bet nuolat pykstasi, skiriasi, taikosi. Užuot išsirengę pas šeimos terapeutą, jie nusprendžia žiemą kelis šimtus kilometrų keliauti Baltijos jūros pakrante, niekad iš jos neišsukdami. Taisyklės griežtos. Jei nesugebės jų laikytis, pora išsiskirs ir niekad nebesusitiks. Septyni kilometrai kasdien, naktys palapinėje. Pokalbiai mezgasi sunkiai – nebeliko kasdienės rutinos. Tačiau fizinis krūvis, vėjas, šaltis ir nuolatinis buvimas kartu, tegu ir traukiant iš paskos prikrautas rogutes, padeda išgryninti mintis ir jausmus, nors pabaigoje režisierė taip ir nededa taško ant i. Teks patiems nuspręsti, ar veikėjai liks kartu.

Filmo „Mirti“ („Sterben“, 2024) režisierius Matthias Glasneris neslepia, kad tai autobiografiškas kūrinys. Filmas prasideda drastiškais kadrais: išmatose ryte atsibudusi Lisi skambina sūnui Tomui, kad jo tėvas Gerdas išėjo nuogas į gatvę – demencija progresuoja. Pasikalbėti nepavyksta, nes Tomas veža gimdančią buvusią mylimąją Liv į ligoninę. Liv nepasitiki biologiniu kūdikio tėvu Moricu ir vėliau jis nuolat priekaištaus Tomui, kad šis elgiasi lyg būtų jo dukters tėvas. Dirigentas Tomas su orkestru repetuoja Bernardo simfoniją „Mirti“. Kalėdų vakarą Bernardas nusižudys ir Tomas pagaliau leis jam tai padaryti – tai bus tikrasis draugiškumo aktas. Bet iki tol Tomo tėvas atsidurs slaugos namuose ir mirs visiškai vienas. Tomas pavėluos į jo laidotuves, o sesuo Helena – alkoholikė ir nuotykių ieškotoja – jose taip ir nepasirodys. Po laidotuvių motina pasakys Tomui, kad jai vėžys ir liko nedaug gyventi. Virtuvėje prie stalo Tomas ir motina gal pirmąkart kalbėsis atvirai. Motina prisipažins, kad nemylėjo Tomo, tik jo seserį. Tomas atsakys, kad visąlaik tai jautė. Tai ilgas, sunkus, vis nutrūkstantis pokalbis, kartais verčiantis šiurpti ar prisiminti savo santykius su tėvais, vaikystės nuoskaudas, bet jis daug prasmingesnis už psichoterapijos seansą. Beje, terapija filme taip pat yra. Tai bene juokingiausia „Mirti“ scena, kur du psichoterapeutai prabangiame bute klausosi besikivirčijančių Liv, Morico ir Tomo pokalbio, net nebandydami į jį įsiterpti.  

Kartais ties kičo riba balansuojantis, bet fenomenalių aktorių Corinnos Harfouch, Larso Eidingerio, Hanso-Uwe’s Bauerio dėka išsaugantis jausmų ir minčių tikrumą filmas „Mirti“ rodo drumstą kasdienybės tirpalą, kuriame gyvename. Tirpalas prisodrintas jausmų, abejotinų poelgių ir baimių. Tik režisierius, regis, abejoja, ar verta analizuoti visus jo cheminius elementus. Gyvenimas yra toks, koks yra. Reikalaujantis būti savimi ir kartu to kažko didesnio, apie kurį vis kalba personažai, dalimi. Kupinas nuoskaudų, kurias paprastai pavyksta suprasti per vėlai. 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama