Naktinis seansas

Puipos kaip autoriaus autoritetas, žinoma, yra pagrindinė priežastis, kodėl turėtume norėti pamatyti „Naktinį seansą“. Vis dėlto filmas atrodo taip, lyg jį galėjo sugeneruoti dirbtinis intelektas, apmokytas XX a. pradžios ir vidurio tekstų, – išvestinis siurrealizmo pastišas, kompetentingai imituojantis originalo stilių, bet neturintis jo aštrumo ir paveikumo. Siurrealistų bandymai automatizuoti meno kūrimą ir tokiu būdu prisikasti prie individualaus autoriaus nemedijuojamos pasąmonės turi šį tą bendro su dabartiniais dirbtinio intelekto procesais, tačiau jų rezultatai buvo čaižūs pjūviai, išmušantys iš įprastų tikrovės matymo rėmų. „Naktinis seansas“ tokio efekto nesukelia – jau vien todėl, kad jo stilius pernelyg pažįstamas ir sąveikaujantis su visiškai kitokiu istoriniu kontekstu, apie kurį Puipa tarsi ir kalba, tačiau neturi ką įdomaus pasakyti.

Taigi yra prezidentas (Dainius Gavenonis), kuris dėl reitingų filmuojasi nuolatos rodomame filme; prezidento klasiokas laikrodininkas (Aleksas Kazanavičius), besigailintis iššvaistyto laiko ir naktis leidžiantis mažame kino teatre, kad nereikėtų grįžti pas žmoną; moteris ekrane (Rūta Jonikaitė) ir į jos gyvenimą pernelyg įsitraukiantys žiūrovai; paslaptingas „koncernas“, viską režisuojantis ir netgi pranešantis, kada ir kaip kas mirs, ir dar daugybė fragmentiškų personažų ir siužeto linijų, kurios pinasi siurrealistine sapno logika. Ką mes iš to turėtume suprasti? Kad gyvename medijų visuomenėje, kur nematomos galios struktūros manipuliuoja mūsų realybe?

Viskas „Naktiniame seanse“ atrodo erzinančiai savireferentiška – netgi šūvio į galvą vertas kino kritikas (Matas Dirginčius), atkreipiantis dėmesį, kad scena, kurią tuo metu jis ir mes stebime, yra nukopijuota iš „Bulvarinio skaitalo“. „Koncerno scenaristai nėra aukščiausio lygio“, – sako jis. Na taip, mes irgi tą patį pagalvojome – ir jei Puipa, užbėgdamas kritikai už akių, pirmasis tai pasako, tai netampa mažiau tiesa.

Pastišo įspūdį stiprina ir filmo vaizdas, nugludintas ir tik cituojantis siurrealistinį nejaukumą. Interjerai atrodo kruopščiai sukuruoti kaip „Airbnb“ skelbimuose, žadančiuose autentišką vietos patirtį. Net ir skurdo ženklai pirmiausia atrodo „instagramiški“: butai, kuriuos matydami nebegalime negalvoti, kad jie yra brangiausiame Vilniaus rajone, senoviniai daiktai, tokie kaip kino salės automatinė užtvara ar stiklinis švirkštas, seniai praradę ryšį su savo pirmine aplinka ir tapę tiesiog antikvariniais objektais – ne seni, o vintažiniai. Jie nesukuria jokios trinties, jokio svetimumo jausmo. Kaip ir visas filmas, kuris atrodo tik kaip gražus, bet tuščias nukenksmintų stiliaus ženklų žaismas.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama