Gera mergaitė (Babygirl)

Režisierė Halina Reijn atidi detalėmis kaip ir Romi. Ji rodo paauksuotus Romi gyvenimo paviršius ir glaustomis scenomis piešia moters, kuri yra siektinas idealas nuo blizgaus lūpdažio iki aukštų kulniukų, portretą. Tačiau, nors Romi biuro langai nuo lubų iki grindų skelbia, kad ji – šiuolaikinė moteris, neturinti ko slėpti, mes žinome, kad jos dejonės yra netikros: po sekso su vyru Romi nešina kompiuteriu įsitaiso ant vonios kambario grindų ir tik žiūrėdama BDSM pornografiją patiria orgazmą. Po tobulu buržuaziniu Romi fasadu kunkuliuoja ugnikalnis – ir būtent naujasis stažuotojas Samuelis (Harris Dickinson) sukelia seisminį sukrėtimą.

Samuelis yra jaunas, patrauklus ir įžūlus. Jis pasirenka Romi kaip savo mentorę ir tiesiai į akis jai išrėžia, kad ji yra moteris, nepaisant užimamos pozicijos norinti, jog jai būtų pasakyta, ką ji turi daryti. Romi ir Samuelis užmezga aistringą romaną, kurio atskleidimas gali lemti visišką Romi profesinio ir asmeninio gyvenimo žlugimą. Reijn šį romaną vaizduoja diskretiškai, pasitelkdama švelnų apšvietimą ir kruopščiai paskirstytą fokusavimo gylį. Akivaizdu, kad režisierei nelabai rūpi dominavimo ir paklusnumo žaidimai, pavadėliai ir visa kita atributika, ji daugiau dėmesio skiria galiai, moters malonumui ir nevaržomam geismui. Keliuose epizoduose matome, kaip Romi ir Samuelis išbando ir atranda vienas kitą, – tai du žmonės, trumpam atsikratę kasdienybės suvaržymų.

„Gera mergaitė“ pasakoja apie brandžios moters, kuriai nebereikia išsilaisvinti iš pavaldumo vyrams, emancipaciją. Veikiau Romi nori išsilaisvinti nuo teiginio, kad atlikdama pavyzdinę sėkmingos verslininkės ir motinos funkciją ji negali realizuoti mazochistinių polinkių (aišku, šie kyla iš vaikystės traumų). Ji nebenori, kad jos submisyvius troškimus varžytų sutuoktinis – tai taip pat paternalizmo forma. Kaip ir daugelis moterų, Romi, norėdama įgyvendinti savo seksualines fantazijas, yra įkalinta savyje ir socialinėse normose. Tik daug jaunesnis ir seksualiai „išsilaisvinęs“ nepažįstamasis gali realizuoti slapčiausias Romi fantazijas. Šie transgresyvūs santykiai grasina sugriauti jos tobulą pasaulį, tačiau galiausiai jų poveikis yra išganomasis: jos santuoka ne sunaikinama, o išgelbstima, nes sutuoktinis pagaliau pradeda siūlyti jai seksualinį dominavimą, kurio ji visada troško. 

Tai maloni išsilaisvinimo istorija, net jei Romi egzistencinės laisvės paieškos pasirodo nuviliančiai ribotos. Tai nėra sielą draskantis nuopuolis kaip, tarkime, Ibseno „Heda Gabler“, kurią pasitelkia Reijn siekdama sukurti „antrą dugną“, – Romi ir visos istorijos horizontai išlieka siauri. Nepaisant to, režisierė ir aktoriai, įskaitant Sophie Wilde, vaidinančią Romi asistentę Esmę, nuosekliai stumia šią medžiagą į gilesnius vandenis, o tai leidžia apsvarstyti kitas istorijos galimybes. Savo ruožtu Kidman priveda „Gerą mergaitę“ prie lūžio taško: žingsnelis po žingsnelio griaudama savo veikėjos tobulumą atskleidžia jos pažeidžiamumą, ir tai tikriausiai vertingiausias dalykas šiame filme.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama