Ko (buvo) negalima
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Rugsėjo pradžioje Vilniuje įvyko tai, ko nebuvo galima daryti – susituokė dvi moterys, Karolina ir Eglė. Jas sveikindamas meras sakė, kad „Vilnius yra laisvas miestas ir jame savais turi jaustis visi norintys čia kurti savo gyvenimą, prisidėti prie paties Vilniaus kūrimo“. Skaitydama šį pranešimą galvojau: menininkai, kuratoriai, kritikai, menotyrininkai irgi prisidėjo prie šio mąstymo posūkio. Performansais, akcijomis, parodomis, diskusijomis, tekstais vis priešinamės įvairių visuomenės grupių diskriminacijai. Ji taip seniai įsitvirtino, kad painiojama su tradicijomis. Europa – ne išimtis, nors tarsi ir stengiasi iš senų įpročių vaduotis.
Netrukus užsidarysiančios dvi Monikos Kalinauskaitės kuruotos parodos irgi kviečia įsivaizduoti „visa tai, ko negalima daryti“. Vienos pavadinimą ką tik pacitavau. Kitos tema – „Malonumas“. Dar yra laiko į abi užsukti – mėginsiu sugundyti.
Kuratorė kažką „neleistino“ daro muziejaus istorinės tapybos ekspozicijoje, prieš keletą metų parengtoje kitų menotyrininkių – Tojanos Račiūnaitės ir Joanos Vitkutės. Jų užduotis buvo senąją dailę pateikti taip, kad ji kalbėtų dabarčiai, kad nepraeitum pro gražius, bet įprastus vaizdus galvodamas ką nors kita. Salėse sugrupuoti kūriniai pasakoja ir apie mūsų gyvenimą – kovas ir vienatves, ramų buvimą gamtoje, mirtį ir linksmybes. Tiktai kelionės tuomet buvo „likiminės“, tapyba sapnavo atmerktomis akimis, o bataliniuose paveiksluose žvangėjo ginklai, iškilmingai prisiekinėjo horacijai – žūti už tėvynę, kaip dabar žūsta Ukrainos kariai. Vis dėlto Kalinauskaitės čia įterpti šiuolaikinio meno kūriniai paverčia tuos praeities paveikslus negalimybių priedangomis, slepiančiomis draudimų žiaurumą. Jaunajai menotyrininkei parūpsta „nulupti šį kamufliažą – ir galbūt net suplėšyti jį į tvarsčius“.
Pirmoji priedanga – tai etiketėje įrašytas „nežinomas dailininkas“. Dabar jau sutariama, kad tokiuose įrašuose dažnai slypi moterų autorystė – nutylėta, negalima. Moters-kūrėjos statusą įtvirtina čia įsiterpę dabarties kūriniai – vien menininkių darbai. Jie kartais nuleidžia įsisvajojusių baroko meistrų pasakojimus ant žemės. Štai pirmojoje – „Kelionių ir atradimų“ – erdvėje besipuikuojantys Aurelijos Maknytės atrasti siuvėjos laiškai dukrai primena, kad ir nuotykių ieškoję mitiniai herojai turbūt neišvengė buities. Ir kad paprastame gyvenime tikėjimo stebuklui kartais prilygsta dukters apsilankymas pas tėvus. Beje, pašto ženkluose vaizduojami naujųjų laikų mitiniai herojai – kosmonautai, kurių šalmus puošia raidės CCCP, tik jas reikia skaityti ne lotyniškai, o kirilica. Pamenu, per radiją jie tikino kosmose atradę ne Dievo buvimo įrodymus, bet tuštumą – ir liepė ja tikėti. Tačiau bešviesė juoduma, plytinti virš tviskančio Marso paviršiaus, Geistės Kinčinaitytės kūrinyje dūsta nuo vienatvės ir troškulio, kurio nepatenkins jokie žmogiški išradimai. Ar ten tikrai nieko nėra? O kas tuomet sako „Tu priklausai man“?
Kartais tenka ir pataisyti pasakojimą, parodyti, ką išmokė nutylėti tradicijos ir draudimų diskurso apribotas mokslas. Pakanka sukeisti vietomis du paveikslus ir paaiškės, kad meilės reginyje glūdi smurtas, o karo drama paslepia meilę. Plėšydami praeities tvarsčius kartu su Kalinauskaite užsikrečiame kultūrine disleksija, kai dailės istorijos tekstai mintyse skaitomi ne taip, kaip parašyti, kai nevalingai įsiterpia pralesti žodžiai, atskleidžiantys atkakliai neigiamą tiesą. Štai apie savo draugo Patroklo žūtį ką tik išgirdęs Achilas – jo akyse siaubas, skausmas ir kaltė, nors nuogas dailus kūnas tebegundo žiūroves. O gal žiūrovus? Skaitydama kūrinio aprašymus kuratorė regi praleistą žodį „mylimas“. Šiuolaikiniai „Iliados“ tyrinėtojai pastebi gilesnį dviejų vyrų ryšį, tad paveikslas tarsi sako: mylimas Patroklas niekada jau neglamonės jo išsiilgusio, jo laukiančio Achilo kūno. Tad paveikslas iš „Kovų“ skyriaus keliauja ten, kur tarpsta „Geismai ir gundymai“, kur žiūrovo žvilgsnį masina nuogos gražuolės. Bet romėnų grobiamos sabinės čia nebetinka. Jos – užkariavimo aukos, tad tekeliauja ten, kur atpažinsime ir rusų okupuotose teritorijose prievartaujamų Ukrainos moterų veidus. Taip nukrinta šlovingų karo istorijų šydas – visi tie bataliniai paveikslai pridengia Europos kolonializmo aukų patirtą smurtą.
Dar vieną radikalų pokytį žymi Eglės Budvytytės filmas „Dainos iš komposto: mutuojantys kūnai, yrančios žvaigždės“. Aplink – senųjų meistrų tapyti peizažai. „Gamtos pasaulis gali būti visoks, – pasak salės anotacijos, – baugus ir neramus, svetingas ir idiliškas. Šis pasaulis gali mus gąsdinti arba raminti, atstumti arba priimti, tačiau bet kuriuo atveju – visada įkvėpti.“ O ką pasakytumėt, jei nebeliktų to, kas jaučiasi įkvėptas ir sugalvoja šiuos žodžius, – tarsi klausia Budvytytė. Juk klimato kaita grasina pražudyti ne Žemę, bet ja ropojančius padarus – mus. Į Kuršių neriją menininkės atsivežti personažai – dar atpažįstamai žmogiški, bet juda kažkaip keistai. Vangiai guli vos pakeldami ranką ar koją, išsiriečia ir ropoja kaip nerangūs vabalai, apsineša samanomis ir gleivėmis. O jei eina, tai lyg mėgintų įsiterpti į trūkčiojantį peizažo miražą. Dainos žodžiai kažką panašaus ir išsako – kad esi įtrūkis pasakojime, vaizduotės intarpas tikrovėje. Gamtos stichijų gestais virtę žmonės kompostuojasi kartu su medžiais ir nendrėmis, kad atsikurtų, kas nuniokota. Kadaise didingiausias evoliucijos kūrinys virsta naujų gyvybės formų trąša – ir tiek.
Ir štai čia pastebiu, kad dauguma šiuolaikinio meno intarpų pripildo praeities kultūros vaizdinį tuo, ką turbūt visada matė, jautė, suprato moterys, tik joms nebuvo leista pasisakyti. Kristinos Inčiūraitės filmo „Sekimas“ priežastis – apversti vaidmenys. Čia būtent moteris persekioja vyrus. Ne piktai, ne agresyviai – ją, regis, gundo tie kasdieniški dėdės, iš autobuso grįžtantys į namus sovietiniuose daugiabučiuose. Pasislėpusi, ne, išsklidusi pušyne Ji – labiau dvasia nei kūnas – laukia, kol pasirodys geismo objektas, o širdis tvinkčioja: tuoj tuoj tuoj! Kažin ar ne tokių aistrų bijodami anų laikų šventeivos, Dianos persekiotojai, Europės pagrobėjai, teisė ir degino raganas? Jos čia iš tiesų tyko, pasivertusios vienaragį prisišaukti mėginančia Laura Garbštiene. Ar užsidariusios namie, kaip Regina Šulskytė, buria iš veidrodžių, į drabužius grąžina iš kūnų išsinėrusias mirusiųjų sielas. O kai baroko religiniai paveikslai ima siūlyti susitikimus su belaikėmis dievybėmis, Gintarė Sokelytė surengia pasimatymą su „Asmenoidu“. Tavojo alter ego pamėklė varo iš proto, nes jos tuščiose akyse nieko nėra, nei jausmo, nei minties – jokio gyvybės blyksnio. Nepadeda nei filmavimas, nei rašymas, nei žvilgsnis į veidrodžio begalybę – vidinė Medūza vis tiek žudo savo kiauru žvilgsniu.
Ir kai jau manai, kad supratai, kas prarasta eliminuojant moteris iš kultūros, aptinki Eglės Rakauskaitės filmą „Mano Amerika“, įsitaisiusį tarp barokinių „Puotų“. Kai dukterų apkabintas Lotas kelia vyno taurę, Amerikoje uždarbiaujanti lietuvė iš lėto girdo senutę raudonu gėrimu. Ta moteris jau nebevaldo kūno, nebegali mėgautis maistu, ką nors atsitiktinai sutikti ir pasimylėti. Jos akimis, kojomis, rankomis, net valgymo ir šalinimo funkcijomis tapusi Eglė praranda tapatybę, tampa anonime be vietos, be šalies, be namų. Ir nors tai – gana tipiška ką tik okupantų atsikračiusios Rytų Europos šalies piliečių kasdienybė, tarp triukšmingų bakchanalijų ir dionisijų tyliai mirgantis televizoriaus ekranas liudija istorijos nutylimą moterų darbą. Jos atsisako savęs, kad herojai galėtų siekti pergalių, kad pamaldžiųjų sielos – nebeslegiamos rūpesčių – galėtų kilti į dangų.
To ir galėjo pakakti, nes daugiau nebėra senosios dailės ekspozicija užpildytų salių. Tačiau Kalinauskaitės paroda įsiveržia į dar nesuremontuotą muziejaus patalpą. Ten – tik Elenos Narbutaitės dėžutė. Medinė. Uždaryta. Joje gali būti bet kas. Bet aplink matydama dėmėmis išmuštas sienas, kur buvo kolonomis surimuotos freskos, supranti – dėžutėje tūno supakuotos ateities galimybės. Jos laukia, kol kas nors prieis ir išlaisvins. O dabar, garso kolonėlių sustiprintas, tik ūkia laikas.
Tad paroda ne tik ardo praeities negalimybes – ji liudija ir ateities nenuspėjamumą. Kaip ir šio teksto pradžioje aprašytas įvykis: kad ir kaip stengiamasi nepriimti partnerystės įstatymo, nematyti kitokios lytinės orientacijos žmonių ar juos terorizuoti, šeima vis tiek sukurta, ateitis atėjo šį rudenį. Panašią slinktį galima pastebėti ir antrojoje Kalinauskaitės kuruotoje Janinos Sabaliauskaitės parodoje.
Anglijoje ir Lietuvoje gyvenanti menininkė išgarsėjo LGBT+ bendruomenės narių portretais ir intymių akimirkų vaizdais. O šioje parodoje pristatomi įvairią negalią turinčių žmonių portretai, šalia – jų mintys apie seksualumą. Fotografijos nespalvotos, sukabintos žemiau, kad būtų matomos vežimėliuose sėdintiems žiūrovams. QR kodai leidžia pasiskaityti daugiau apie tuos žmones – apie jų pomėgius, profesijas ir negalios pavadinimą. Nes portretuose kūno netobulumus sunku pastebėti. Bet ne visada virtualusis tekstas patenkins smalsumą. Pavyzdžiui, taip ir nesužinosi, kodėl Eglė Kučinskienė fotografuojasi tik gulėdama lovoje, nors pateikta visa jos fotosesijos išklotinė. Bet gal ir nereikia žinoti, kai šalia – tekstas: „Žiūriu ir stebiuosi / Kas ta graži moteris / Kaip tau tai pavyko / Tarsi randų ir sunkio nebūtų...“
Tarsi nebūtų tos negalios, regis, skelbia kiekvienas portretas. Kol viena akis fotografijoje ieško nukrypimo nuo normos, kita skaito kiekvieno žmogaus pamąstymus apie seksualumą. „Man negalia nėra trukdis, – sako į ežerą įbridusi Laura S., – priešingai – ji netgi gali praturtinti ryšį, suteikti jam gylio, tikrumo ir autentiškumo.“ Tą ryšį daug kas jiems norėtų uždrausti – juk reikia gerinti tautos genofondą, o ne atvirkščiai. Prievartinės Eugeninės sterilizacijos įstatymai dabar atrodo nutolusi žiauri praeitis. Bet matant, kaip neapykantos skleidėjai daugelyje valstybių ima valdžią, praeitis nejaukiai priartėja. Sabaliauskaitė ją atkakliai stumia atgal. Fotografuoja savo modelius pagarbiai, išryškina odos švelnumą, randų ir įdubimų grožį, ryšį su gamta – kūnus apkabina šaknys, glosto vanduo, kutena žolė. Netobulumus pradanginantys šešėliai siūlo įsivaizduoti kasdienes dramas, kurias išgyvenam visi, ypač kai reikia suderinti skirtingus mylimųjų charakterius, nerimauti dėl kito ar gedėti. Tuos pačius herojus parodoje sutinki vėl ir vėl. Po truputį susipažįsti. Matai tarsi iš vidaus, ir darosi keista, kad vis dar kažkas lieka negalima.
Rašydama vis jaučiu, kaip šios dvi parodos tirpdo draudimų ribas, bent vaizduotėje. Muziejuje visos meno formos įmanomos. Grįžtu į miestą, skaitau pasisakymus socialiniuose tinkluose ir matau nesuprantamus žmones, vis dar apsitvėrusius praeities negalimumais. Bet Karolina ir Eglė – jau šeima. Ir ką tik perskaičiau, kad sutuokta dar viena panaši pora. Žiaurumo tvarsčiai dryksta.
Parodos veikia iki rugsėjo 28 d.
Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)
Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama