Klausantis vėjų

2018-aisiais Oksfordo žodyne atsirado būdvardis lynchian, reiškiantis kažką „primenantį arba imituojantį Davido Lyncho filmus ir serialus“. Tai reiškia, jog režisieriaus stilius toks originalus, kad jį aprašyti galima tik pasinaudojus kūrėjo vardu. Šįvakar (26 d. 23.30) LRT Plius siūlo prisiminti, kaip atsirado šis stilius, ir rodo pirmą ilgametražį Lyncho filmą „Trintukas“ (1977).

Jo herojaus Henrio mergina pagimdo neišnešiotą kūdikį – nei sūnų, nei dukterį. Vaikas nuolat verkia, jo oda išberta, tad mergina netrukus grįžta pas tėvus, o Henris lieka su kūdikiu. Bet vaikas nelabai rūpi ir tėvui. Kad nesuktumėt galvos, kas „suvaidino“ kūdikį, pasakysiu, kad tai mumifikuotas veršelio embrionas, kurį pasibaigus filmavimui režisierius užkasė žemėje, o filmą jis kūrė net penkerius metus.

„Trintukas“ susieja dailininką Lynchą su režisieriumi Lynchu, kuris pasuko į kiną, nes panoro, kad paveiksle būtų galima „išgirsti vėją“. Į „Trintuką“ Lynchas perkėlė ne vieno savo trumpametražio filmo ypatybę – šokiruojantį fantastiškumo elementą, tačiau pagrindinė tema akivaizdi: sutrikęs Henris bando slėptis nuo jį užgriuvusios atsakomybės. Beje, Lyncho kūrybos žinovai tai sieja su režisieriaus biografijos faktu, nes prasidėjus filmavimui jis buvo jaunas tėvas, paliktas žmonos, be pinigų ir numanomos karjeros. Taigi tėvystės baimė ir gyvenimas pramoniniame Filadelfijos rajone virto ekspresionistiniu siaubo filmu. Tačiau „Trintuke“ Lynchas neslepia ir originalaus humoro jausmo, pabrėždamas, kad pasitikėti šiuo pasauliu nevalia. „Trintuką“ pats režisierius vadino „sapnu apie tamsius bei nerimastingus dalykus“ ir pačiu subtiliausiu savo filmu. Jis siūlė nesidairyti gausių interpretacijų ir savarankiškai suprasti filmo esmę.

Laukdamas naujo Guillermo del Toro filmo „Frankenšteinas“, mielai prisiminsiu prieš dešimt metų pasirodžiusią jo „Purpurinę kalvą“ (TV3, 28 d. 00.30). Kurdamas šį siaubo filmą režisierius pasinaudojo visais gotikinio romano atributais: čia yra nuolat auganti įtampa, vaiduokliai, apleista pilis, galingas blogis, įsikūnijęs į nuskurdusius britų aristokratus – Tomą Šarpą (Tom Hiddleston) ir jo seserį Liusilę (Jessica Chastain). Atvykę į JAV, jie nusprendžia paspęsti spąstus pradedančiajai rašytojai ir intelektualei Editai (Mia Wasikowska). Tai vienturtė įtakingo pramonininko duktė. Ji tiki vaiduokliais ir svajoja būti tokia kaip Mary W. Shelley, 1818-aisiais parašiusi „Frankenšteiną“.

Mergina greit susižavi galantišku baronetu, išteka už jo ir, palaidojusi staiga mirusį tėvą, vyksta į Viktorijos laikų Angliją. Čia jos laukia ant geležies rūdos išteklių pastatyta pilis, kurios požemiuose – raudonų tirščių pripildytos didžiulės talpyklos, bet rūmų lubos kiauros. Raudona kraujo spalva periodiškai nusidažo ir kalva, ant kurios stūkso pilis. Edita iškart pasijunta blogai – ją persekioja pilyje gyvenantys vaiduokliai, o Liusilė ją nuolat girdo užnuodyta arbata.

Ne viename del Toro filme, ir ypač „Pano labirinte“, buvo akivaizdus ypatingas režisieriaus sugebėjimas kurti erdvę, pripildyti ją vaizdų, garsų, daiktų, taip nutrinant ribas tarp tikrovės ir fantazijos. „Purpurinėje kalvoje“ tokia erdve tampa pilis. Kelis jos lygmenis – Tomo kabinetą palėpėje, Liusilės virtuvę ir svetainę, ilgus koridorius, apsnigtą holą ir laiptus, Editos miegamąjį ir pilies rūsius, į kuriuos leidžiasi girgždantis liftas, del Toro kruopščiai „apgyvena“ baldais ir dabar jau beveik pamirštais namų apyvokos daiktais. Tai prabangus servizas, auksinis plunksnakotis, keistos Tomo sukonstruotos lėlės, net pirmieji garso įrašai originaliose dėžutėse ir jų atkūrimo mašina, leidžianti Editai išgirsti ją persekiojančių vaiduoklių balsus.

Į prisiminimus nuolat įsiklauso Jessicos Chastain herojė Michelio Franco filme „Atmintis“ (LRT Plius, spalio 2 d. 21.33). Silvija – socialinė darbuotoja, ji viena augina paauglę dukterį ir jau dvylika metų nevartoja alkoholio. Akivaizdu, kad Silvija bėga nuo praeities vaiduoklių, bet kažkodėl susigundo nueiti į susitikimą su mokyklos draugais. Čia prie jos prisėda Solas (Peter Sarsgaard). Jis seka Silviją iki pat namų ir sukelia jai panikos priepuolį. Kad Solas visai ne tas, kuriuo Silvija jį palaikė, herojė supras vėliau, kai prasidės keisti jų santykiai. Mat Solas serga ankstyvąja demencija ir pamažu praranda gebėjimą mąstyti bei prisiminti. Jis gyvena tik šia akimirka.

Franco suduria filme dvi skirtingas atminties strategijas. Dingstanti atmintis, o kartu ir asmeninė praeitis, Solui labai vertinga. Silvijai praeitis yra trauma. Atsakas į ją – kasdienė griežta rutina tvirtove paverstame bute. Silvija norėtų pamiršti praeitį. Regis, režisieriui atmintis pirmiausia yra santykiai su artimaisiais, giminėmis ir mylimais žmonėmis, artumas – dalijimasis prisiminimais. Bet Silvijos ir Solo santykiai su giminėmis skirtingi, savaip dramatiški. Jie abu – gyvenimo gerokai aplamdyti žmonės, žingsnis po žingsnio bandantys nutolti nuo šalia tykančios prarajos.  

Abiejų personažų praeitį Franco atveria pamažu, nuosekliai vesdamas juos prie kulminacijos. Žinoma, be subtilių aktorių tai būtų neįmanoma ir pavojingai priartėtų prie dar vieno sentimentalaus pasakojimo apie ligas, tapusias didžiausiu amžininkų siaubu ir vaisingu kinematografininkų įkvėpimo šaltiniu. Franco gerai supranta, kad nepagydoma liga ar vaikystėje patirta trauma leidžia manipuliuoti žiūrovo jausmais ir priverčia atlaidžiai vertinti psichologines filmo duobes. Bet apie tai, ar pateisinama „Atminties“ pabaiga, turėsite progą pasvarstyti jau filmui pasibaigus. Ir apie tai, kas yra baisiau – prisiminimų perteklius ar su kiekvienu atodūsiu dingstanti intymi praeitis, dažnai pavadinama vidiniu pasauliu.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama