Maldos tėkmė

Rugsėjo 19 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje įvyko sakralinės muzikos koncertas „Asperges me, Domine“. Jau šeštus metus Kaune rengiamas premjerų ciklas liudija, kad chorinė sakralinė kūryba nėra tik praeities palikimas – ji gyva, reikalinga ir prasminga šiandienos klausytojui. Tai galimybė patirti muziką kaip maldą, kaip bendruomenės dvasią, o ne vien estetinį reiškinį. Šio ciklo idėjinė autorė, organizatorė ir vedėja muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė ne tik telkia kūrėjus bei atlikėjus, bet ir padeda publikai atrasti sakralinės muzikos aktualumą. Svarbu ir tai, kad iniciatyva neapsiriboja vien Kaunu – ši programa jau skambėjo Šiauliuose, Vilniuje ir net Latvijoje, o naujieji opusai įsitvirtino bažnytinių koncertų repertuare.

Koncertą pradėjo Juozo Gruodžio „Tėve mūsų“ (1936) – pagarbus reveransas lietuviškos chorinės muzikos klasikui. Beveik šimtmetį išlaikęs gyvybingumą, kūrinys šiandien skamba ne tik kaip malda, bet ir kaip išgrynintos muzikos manifestas. Bažnyčios erdvėje Gruodžio muzika atsiskleidė šviesiai, net kiek svajingai, taip užduodama toną visai programai: išlaikyti rimtį, bet leisti augti ir naujoms formoms.

Viltės Garalienės „Amen“ (2025, premjera) – vieno žodžio, tačiau beribės semantikos kūrinys. Choro ir varinių pučiamųjų jungtis sukūrė įspūdį, tarytum grotų vargonai tiršta, rezonansų prisodrinta faktūra. Pradžioje kartojama medžiaga atrodė galinti prarasti kryptį, tačiau kulminacijoje „tebūnie“ nuskambėjo tikrai viltingai, atskleisdama kompozitorės intenciją. Šio kūrinio stiprybė – drąsus minimalizmas, kai sakralumas perteikiamas ne žodžių gausa, o pačiu muzikos alsavimu.

Zitos Bružaitės „Benedictus Es“ (2016) partitūra pulsavo tirštu balsų judėjimu bei kontrastų gausa ir reikalavo ypatingo atlikėjų susitelkimo. Vis dėlto choras dažnokai pritrūkdavo to paskutinio prasmės grūdelio, kuris užbaigtų frazę ir suteiktų jai visumos pilnatvę. Nepaisant to, bosų partija sužibo ypač aiškiai – jų skambesys buvo stiprus, tvirtas ir užtikrintas.

Giedriaus Kuprevičiaus trijų dalių ciklas „Psalmių gaidos“ (2025, premjera) atvėrė naują sakralinės muzikos perspektyvą. Pirmosios dvi dalys – vaizdingos, įtraukiančios, kupinos taurumo. Svarbus ir varinių instrumentų ansamblio vaidmuo, nors kai kur jautėsi lyg nedrąsa – tylesniuose epizoduose, siekiant išlaikyti tylios maldos toną, garsas imdavo trūkinėti, o tęsiama gaidos linija netekdavo vientisumo. Trečioji dalis nušvito kitu kampu, tačiau liko mažiau susieta su pirmosiomis – tarsi atvira galimybė dar kitokiam dramaturginiam posūkiui ar apibendrinimui. Tai paliko klausimų, bet kartu suteikė erdvės interpretacijai. Vis dėlto būtent per šį ciklą pirmąsyk tą vakarą aiškiai patyriau sakralumo jausmą – ne vien akustinį, bet ir vidinį.

Dalios Kairaitytės motetas pagal Martino Liuterio tekstą „Nun freut euch lieben Christen g’mein“ (2025, premjera) dramaturgiškai vienas vientisiausių opusų. Gyvas balsų judėjimas ir vokiečių kalbos muzikalumas kūrė natūralią tėkmę. Bažnyčios akustika čia tapo sąjungininke – tiršta faktūra išsiskleidė plačiai, bet neprarado artikuliacijos. Chorui kai kur pritrūko giluminio džiaugsmo – ne išorinės šypsenos, o vidinės šviesos, tačiau kompozicinis stuburas išliko tvirtas.

Algimanto Kubiliūno „Asperges me, Domine“ (2025, premjera) varinių pučiamųjų kvintetui tapo programos šerdimi, kuriai suteikta ir viso vakaro antraštė. Kūrinys alsavo vientisumu, tarsi maldos refleksija, kurią lengva įsivaizduoti ir liturgijos kontekste. Polifoninė faktūra, puikus ansamblio susigrojimas, natūralus muzikos tėkmės pulsas kūrė nuotaiką, leidžiančią klausytojui pabūti su savimi. Tai kūrinys, kurį be didelių abejonių įsivaizduočiau ir liturgijoje – kaip laiką, skirtą tylai maldoje, refleksijai.

Giedrės Pauliukevičiūtės „Ave Maris Stella“ (2016, 2025) naujoji versija su varinių instrumentų kvintetu išplėtė prasminę skalę. Mano ausiai pradžia suskambo ne kaip sveikinimas, o kaip klausimas „kodėl, jūrų žvaigžde?“. Dramaturgija subtili, nuosekliai auganti, vedanti į šiltą kulminaciją. Bažnyčios akustikos gaudesys šiame kūrinyje suveikė lyg papildomas instrumentas – kartais atrodė, kad girdime ne chorą ir kvintetą, o simfoninį orkestrą. Iškilo lyg povandeninės erdvės asociacija – tirštas, pritemęs rūkas, kuris pabaigoje išsisklaido, virsta ramybe, jau be pradžios klausimo.

Po „Ave Maris Stella“ Vidmanto Bartulio „Malda“ (2016) skambėjo „žemiškiau“, bylojo labiau apie patį meldimąsi nei apie tekstą. Pauzės čia – turinio dalis, ne technika. Šįvakar jos ne visada buvo pripildytos – choras kartais nesuvedė tylos su muzika, palikdamas tuštesnę erdvę, nei reikėtų. Vis dėlto pati partitūra sustabdė laiko pojūtį, suteikė daugiau laiko klausytojui. Tai ir yra Malda – tyli, bet reikli.

Raimundo Martinkėno „Sanctus“ (2025, premjera) buvo energingiausias kūrinys, net kiek stulbinantis savo intensyvumu. Kompozitoriaus deklaruota intencija „tebūna daugiau šviesos“ atsispindėjo ne ramybės, o veržlaus, beveik triumfuojančio skambesio pavidalu. Chorui tarytum buvo suteikta galia forte fortissimo užpildyti bažnyčios skliautus. Vis dėlto tai nebuvo šviesos kvietimas – veikiau jos įbrukimas, privalomas pojūtis. Vieniems tai gali suteikti jėgų, kitiems – atrodyti pernelyg intensyvu reikšmės „sanctus“ giliam sakralumui.

Koncerto programos dramaturgija sudėliota nuosekliai ir prasmingai: nuo gaivios klasikos per premjerų įvairovę iki Bartulio atminimo ir Martinkėno šviesos šauksmo. Visa programa turėjo aiškią kryptį – augančią įtampą, stiprėjantį sakralumo jausmą ir net pabaigos netikėtumo faktorių.

Valstybinis choras „Vilnius“ pasirodė solidžiai, nors intonacijos tikslumo ir frazių užbaigtumo vis dėlto pritrūko. Ypač sėkmingai skambėjo bosų grupė, kuri daugelyje kūrinių buvo stipriausia atrama. Varinių pučiamųjų kvintetas „Sonum Brass Ensemble“ padarė itin profesionalaus ansamblio įspūdį – buvo justi darna, bendras pulsas ir gebėjimas ne tik įsilieti į choro skambesį, bet ir jį praturtinti. Pučiamieji subtiliai papildė choro faktūrą, o kai kur sukūrė ryškų kontrastą, pasodrindami tembrinę ir dinaminę paletę. Profesionalumas čia reiškėsi ne efektingumu, o jautriu gebėjimu palaikyti, papildyti, suteikti faktūrai naują sluoksnį.

Šis vakaras vėl įtvirtino Kauno kompozitorių sakralinės muzikos premjerų tradiciją kaip vieną reikšmingesnių chorinės kultūros reiškinių Lietuvoje. Tai ne tik kūrinių pristatymas, bet ir bendros dvasinės atmosferos kūrimas, leidžiantis patirti sakralumą šiuolaikinės muzikos pasaulyje.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama