Šalutinis poveikis

Mitai pavirto bevertėm istorijom, Dievas seniai miręs, išdžiūvusiuose vilties šuliniuose išsikerojo nihilizmo piktžolės. Po Prancūzijos revoliucijos vėliava užgimusios individualizmo šaknys užmezgė šiuolaikinio žmogaus darinį. Didįjį „aš“, vienintelį galią kurti ir griauti turintį individą. Tokį, kurio vertę apibrėžia kapitalo formos. Kai nebėra į ką atsiremti, kai viso ko pradžia ir pabaiga esi tik tu, didžioji tragedija vyksta asmens viduje.

Viešojoje erdvėje pristatant režisieriaus Jauniaus Juodelio „Zucco“ (premjera rugsėjo 8 ir 9 d., prodiuserė Gabrielė Golubovičiūtė), nepraleista progos akcentuoti, kad Bernardo-Marie Koltèso pjesė į Oskaro Koršunovo teatro (OKT) sceną grįžta po 27-erių metų. Puikus reklaminis ėjimas, atsižvelgiant, kad dar 1998 m. „Roberto Zucco“ pastatė ne kas kitas, bet žinomiausias Lietuvos režisierius Oskaras Koršunovas. Šiandien jis, regis, užleido OKT studijos sceną jauniesiems teatro kūrėjams.

Anuomet Koršunovo kurtas spektaklis, bent kaip prisimena kompozitorius Gintaras Sodeika, prasidėjo „nuo scenografijos. <...> Jūratė [Paulėkaitė] sumanė padaryti riedutininkų rampą – monumentalų objektą scenoje. <...> Tai tapo spektaklio ašimi ir visas veiksmas vyko aplink tą rampą <...>“[1]. Prisiminimą apie impulsą tolimesnei spektaklio plėtotei suteikusią Paulėkaitės rampą miniu todėl, kad Juodelio versijoje išvystame tokio monumentalaus objekto kartotę. Sceninio veiksmo epicentru tampa scenografo Emilio Šepučio batutas. Pradžioje įprasmintas kaip kalėjimas, vėliau atstojantis kitas pjesės lokacijas, batutas byra dalimis kartu su šlyjančiomis spektaklio personažų būsenomis. Kuo labiau krinka psichika, tuo labiau batutas skaldomas dalimis. Pabaigoje apskrita batuto danga kaip nepakeliama našta užgriūva aktorės Aistės Rocevičiūtės vaidinamą Mergaitę.

Pjesę „Roberto Zucco“ parašęs Koltèsas pats jautėsi autsaideriu, svetimkūniu vartotojiškos visuomenės mėsmalėje. Nenuostabu, kad jo pjesių veikėjai – marginalai, savo mažyčių gyvenimų laiką stumiantys šešėliuose. Ši drama – kraštutinis nevilties šauksmas, perkeltas į patologinės psichikos antiherojaus kūną. Už tėvo nužudymą kalintis Zucco pabėga iš kalėjimo ir tęsia savo kruviną odisėją. Tai karščiuojančios realybės ir nesusitaikymo su ja veidrodis. Toks buvo 1988-aisiais, toks išlieka ir dabar. Juodelis pjesę kupiūravo negailėdamas scenų, todėl „namų darbų“ neparuošusiam žiūrovui šis spektaklis gali pasirodyti kaip jungčių pritrūkstantys niaurūs etiudai. Kita vertus, dėl to Juodelio „Zucco“ gali būti suvokiamas kaip jauno žmogaus-kūrėjo bandymas aprėpti chaotišką dabartį – fragmentuotą, skeldėjančią, žiaurią.

Realybės ir savivokos pokytį Juodelio spektaklyje vaizdingai atskleidžia du sargybiniai. Nuobodulio kamuojamam aktoriaus Gerardo Cipario kalėjimo sargybiniui į savo pareigas nusispjaut. O karžygišku nusiteikimu ir kardu apsiginklavęs aktoriaus Martyno Mockevičiaus sargybinis bando prievolę atlikti prideramai. Bet taip jau niekas nebegyvena, toks požiūris pasenęs, rimtai darbo nevertinantis sargybinis išbalansuoja kitą ir priverčia jį paklusti šiuolaikiniam mechaniškam ritmui. Trumpam padvelkus stojiškumu, netrukus tenka atsikvošėti – herojai jau seniai patupdyti istorijos archyvuose.

Režisierius materiją derina su aktorių kūniškumu, išradingai pasitelkia technologiškumą. Smurto aktai išliejami akmens mėtymu į grindis. Nesitverdami savo kailyje, aktorės Gretos Petrovskytės vaidinama Sesuo ir aktoriaus Mato Sigliuko Zucco šokinėja ant batuto atsitrenkdami galva į paminkštintas studijos lubas. Zucco motina paverčiama šiurpiu, ausį rėžiančiu šaltu robotu, skelbiančiu nuosprendį sūnui už nuodėmes. „Net šunys į tave šnairuos“, – sugergždžia elektroninis balsas. Blyksinčios Karolio Zajausko šviesos kūnu leidžia patirti nemalonų, kvaitinantį jausmą, Mergaitės skrydis į Saulę apakina.

Šia pjesės interpretacija Juodelis sakė siekęs nuvainikuoti Roberto Zucco kaip romantizuoto antiherojaus idėją. Toks sprendimas – sveikintinas, o ir savybės, kurios skatintų permąstyti Zucco veiksmus, iš Sigliuko įkūnijamo Zucco ištrintos. Spektaklio Roberto Zucco keliose scenose atskleidžiamas kaip manipuliuoti gebantis grobuonis. Į flirto spąstus įsukta ir išprievartauta Mergaitė. Išverkšlentas monologas apie Sorbonos universitetą, norą išlikti nematomam netrukus kartojamas rėkiant, grėsmingai išplėstom akim. Laukinis riksmas nukandant žodžių galūnes, bet burna lieka plačiai praverta. Sigliukas intensyviai įsismelkia į liguistą personažo būseną ir ją transliuoja užaštrindamas kūno, balso raišką. Šios scenos rodo siekį nepiešti patrauklaus blogiuko portreto, o išviešinti visą jo tamsą. Spektaklio Zucco bando įprasminti save kaip mitologinį herojų. Jis nori dėmesio bet kokia kaina. Tai naujos realybės, socialinių normų, minties pokyčio, neturėjimo atsiremti į kažką daugiau šalutinis poveikis.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama