Nebijoti rizikos

Šiuolaikinio kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ (LLŠ) savo programoje sutelkia filmus, atspindinčius aktualias dabarties kino tendencijas, įdomius reiškinius bei išskirtinius autorius. Filmai atrenkami įtakingiausiuose pasaulio kino festivaliuose Kanuose, Berlyne, Venecijoje, Lokarne, San Sebastiane, Toronte ir kt. Koncentruotai ir konceptualiai Lietuvos publikai pristatomas visų metų festivalinio kino segmentas. Įkurtas prieš penketą metų festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ išlaiko tęstinumą, o šiemet spalio 2–12 dienomis programos filmai pasieks ne tik didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, bet ir Alytaus, Visagino, Marijampolės, Anykščių, Utenos žiūrovus. Panevėžyje LLŠ filmai bus rodomi naujoje „Stasys Museum“ kino salėje. LMTA Nacionalinės kino mokyklos studentams bus organizuojami specialūs seansai. Artėjant festivaliui kalbamės su jo įkūrėja ir vadove Giedre Krikščiūnaite.

„Lokys, liūtas ir šakelė“ – jau penktus metus vykstantis festivalis, sėkmingai įsitvirtinęs kino renginių kalendoriuje ir laukiamas kino mylėtojų. Kokią matote prasmę rengti šį festivalį, juk, atrodytų, kino renginių Lietuvoje netrūksta ir filmų pasiūla didelė bei įvairi.

Manau, kad LLŠ programa nepanaši į kitų Lietuvoje vykstančių festivalių. Kiekvienas festivalis turi savo veidą, „Lokys, liūtas ir šakelė“ irgi. Aš pati žiūriu, renku filmus, seku kai kuriuos kino kūrėjus ir man atrodo, kad programoje atsiradęs režisierių kūrybos, temų tęstinumas yra prasmingas. Šis festivalis – koncentruotas renginys. Kai kurie mūsų filmai kino platinimui netinka dėl itin siauros auditorijos, bet per trumpą festivalio laiką publika susikaupia ir ateina pažiūrėti filmų, kurių paprastą dieną žiūrėti neitų. Man atrodo, kuo daugiau vyksta festivalių, tuo geriau žiūrovams.

Vadinasi, LLŠ nėra tiesiog visų jūsų nupirktų platinimui filmų vitrina, o savo koncepciją turintis kino festivalis. Ir ne visi filmai, parodyti LLŠ programoje, vėliau pasiekia didžiuosius ekranus.

Prajuokinote posakiu „didieji ekranai“... Jau 15 metų dirbu su festivalinio kino segmentu, kuris retai užpildo didžiąsias sales. Bet esu baigusi kino gamybą, ilgai dirbau kine, žinau, kas yra festivalinis kinas, koks turi būti tokio filmo vaizdas, kokia kameros optika ir t.t. Tai specifinė sritis, kurią gerai išmanau. Anksčiau kai kuriuos nupirktus filmus duodavau „Scanoramai“ ir „Kino pavasariui“, bet, duodant filmus ir vieniems, ir kitiems, pasimeta mano kompanijos tapatybė – juk žiūrovai ne visada identifikuoja platintojo vardą, – o savitą braižą esu sukūrusi, ir ištikimi „Lokio, liūto ir šakelės“ žiūrovai jį vertina. Per kovidą susikaupė daug filmų, ir supratau, kad reikia daryti savo festivalį. Dabar galiu labiau rizikuoti ir į programą įtraukti tik tuos filmus, kurie man patinka – mažus ar didelius, ir žinoti, kad esu pati už juos atsakinga. Festivalinio kino turinį, kaip ir kiti Lietuvos festivaliai, imu iš tos pačios lentynėlės – visi perkame iš tų pačių agentų. Visi – tai ir „Kino pavasaris“, ir „Scanorama“, ir „Nepatogus kinas“, ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Per metus pasaulyje sukuriama be galo daug filmų, mes irgi jų pažiūrime labai daug. Kiek girdėjau, vien Kanų atrankai buvo atsiųsta per tris tūkstančius filmų, o į konkursines programas patenka tik keliasdešimt. Todėl reikia suprasti, kad konkurencija kino pasaulyje be galo didelė, o kiekvienas Lietuvos festivalis turi galimybę kurti savo veidą.

Kaip toje filmų gausybėje išsirinkti, ką pirkti?

Pirmas būdas – nuvažiuoti į festivalį. Ar gali net nevažiuoti, bet turėdamas lėšų nusipirkti laimėjusį filmą. Tada tikrai turėsi trendinį filmą, kuris gal nėra labai geras, bet yra nugalėtojas ir bus paklausus.

Antras būdas – tiesiog išsirinkti filmą, kuris tau patinka. Dar nežinant, bus jis tarp apdovanotųjų ar ne.

O trečias – sekti tam tikrus režisierius, operatorius, visą kūrybinę komandą, nuolat domėtis, ką jie daro, ir pirkti pasitikint savo mėgstamais kūrėjais, kurie tau artimi, kartais net iš anksto nemačius filmo.

Šis filmų atsirinkimo variantas jums artimiausias?

Ne, būna visaip. Pavyzdžiui, sužinojau, kad naują filmą kuria egiptiečių kilmės švedų režisierius Tarikas Salehas, kurio kūryba man visada patinka. Buvau pirkusi du ankstesnius jo filmus „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“, „Kairo sąmokslas“, tad ir naujasis „Respublikos ereliai“ logiškai pas mane atėjo. Nusipirkau jį žiemą, dar nežinodama, kad filmas pateks į pagrindinį Kanų konkursą. Šiemet LLŠ rodys nedidelę šio režisieriaus retrospektyvą – „Kairo trilogija“.

Šių metų festivalyje bus ir prancūzų režisieriaus Dominiko Mollo, kurio filmus visuomet perku, naujas darbas „Byla Nr.137. Asmeninis reikalas“. Pamačiau jį sausio pradžioje ir iš karto nupirkau. Labai įdomus, „sausas“, bet didelį įspūdį paliekantis filmas, jungiantis asmeninę tyrėjos dramą su politinėmis aktualijomis.

Ankstesnis galisų kilmės režisieriaus Óliver Laxe’o darbas „Ugnis ateis“ man labai patiko, todėl jo naują filmą „Siratas“ nusipirkau, kai dar niekas neprognozavo, kad jis bus Kanų konkurse ir laimės Žiuri prizą. Su juo šį prizą pasidalino antrasis jaunos vokiečių režisierės Maschos Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“. Viename renginyje buvau mačiusi šio projekto pristatymą ir jau tada supratau, kad tai absoliučiai mano kūrinys, nusipirkau jį vos ne pirmutinė, kai niekas nežinojo, kaip pasiseks kūrėjams.

Stengiuosi, kad kiekvienais metais būtų bent vienas filmas apie žymų žmogų. Buvau nupirkusi juostas apie Agnès Varda, Helmutą Newtoną, Amy Winehouse, Charles’į Aznavourą, taip pat ir Charlotte Gainsbourg sukurtą filmą apie savo mamą Jane Birkin. O šiemet LLŠ programoje bus režisieriaus Raoulio Pecko „Orwell: 2 + 2 = 5“. Tai filmas ne tik apie žinomą rašytoją, bet ir apie išprotėjusį šiandieninį pasaulį, kurio realybė, pasirodo, daug baisesnė už Orwello knygose pavaizduotą ateitį. Tai puikaus kino kūrėjo darbas su įdomiais intarpais iš filmų, sukurtų pagal Orwello knygas, jame skamba ir paties rašytojo mintys. Labai džiaugiuosi, kad šis filmas yra programoje, nes jame labai aiškia, ir moksleiviams suprantama kalba atskleidžiama, kas yra „orveliška“.

Nors iš pirmo žvilgsnio šių metų programa atrodo sudaryta iš labai skirtingų filmų, juos visus vienija šūkis „Kelias atsiveria einant“. Kiekvienais metais žiūrėdamas daug filmų supranti, kad yra kažkokios bendros tendencijos. Šiais metais turiu labai daug kelio filmų, ir labai skirtingų. Net vengrų režisieriaus György Pálfi vaidybinis filmas „Vištelė“, kurio pagrindinė veikėja yra tikra – ne animuota ar nupiešta – višta, gyvenanti savo paukštišką gyvenimą, irgi kelio filmas. „Kelias atsiveria einant“ reiškia, kad nežinai, kas tavęs laukia už kampo.

Tai labai atliepia mūsų šiandieninę būseną.

Žiūrėdamas šių metų mūsų programos filmus nežinai, kuo jie baigsis. Jie tikrai stebina. Filmas, kuris, mano nuomone, išliks ilgam, – tai Schilinski „Žvelgiant į saulę“, beje, jau išrinktas atstovauti Vokietijai siekiant „Oskaro“ apdovanojimo. Režisierė priklauso jaunai vokiečių kino kūrėjų kartai, filmuoja kartu su savo vyru operatoriumi Fabianu Gamperiu. Tai labai gražus operatoriaus ir režisierės tandemas bei netikėtas garso režisieriaus darbas. Net sunku išskirti, kas stipriausia šiame filme. Jis be galo įdomus – tai ne tik keturių moterų, gyvenančių viename name, istorija skirtingu laikmečiu, bet ir skausminga Vokietijos istorijos alegorija.

Yra dar vienas vokiečių režisieriaus, kuriuo taip pat seniai domitės, – Christianas Petzoldas. Jo naujas filmas – „Atspindžiai Nr. 3. Valtelė vandenyne“. Ryškūs vokiški programos akcentai.

Kiekvienais metais perku du tris vokiškus filmus. Sudarant festivalio programą, kaip ir režisuojant filmą, negali visų dalykų iki galo suprasti, numatyti, yra labai daug intuityvaus pasirinkimo. Vokiški filmai man artimesni savo psichostruktūra. Kažkodėl vokiečių kultūrą suprantu labiau nei anglakalbių. Amerikietiškas nepriklausomas kinas man patinka, bet Amerikoje kuriama daug chaltūros ir konjunktūros.

Dedate tarp jų lygybės ženklą?

Ne, nors dažnai konjunktūriniai filmai būna sukurti chaltūriškai, agentai juos perka, nes yra kam tokius filmus žiūrėti. O yra ir labai kokybiškų konjunktūrinių filmų, kurie ir Lietuvos žiūrovams labai patinka. Konjunktūra toks pavojingas dalykas, kurį turi sugebėti atpažinti, ir aš stengiuosi tokių kūrinių nepirkti. Bet būna, kad mėgstamas režisierius paslysta. Taip, beje, buvo su Justine Triet, „Kryčio anatomijos“ režisiere. Pirkau jos ankstesnį filmą „Sibilė“, kuris mane labai nuvylė. Vien dėl to net nesvarsčiau pirkti „Kryčio anatomijos“.

Kiek maždaug filmų nuperkate per metus?

Maža kompanija, turinti mažą komandą, per metus gali nusipirkti ne daugiau kaip 15 filmų. Daugiau negali vien dėl matematinės logikos. Yra savaičių kiekis, yra ne sezono metas – vasara, pavasario pabaiga. Turime aiškias ribas, už kurių nueiti labai sudėtinga. Perku filmus visoms trims Baltijos šalims. Latvijoje taip pat vyksta LLŠ festivalis, Estijoje sudėtingiau, nes ten karaliauja „Juodosios naktys“.

Žinau, kad kai kurių filmų bus labai mažai seansų, tik pritaikytų prie tinkamų progų, su vienkartiniais pristatymais. Kino teatrai jų nerodys, nes į tokius filmus ateis mažai žmonių. Dirbant su kino rodytojais reikia galvoti ir apie juos. Žiūrovai į didesnes sales mano filmų ateina žiūrėti festivalio metu, bet jei bandytume rodyti kai kuriuos LLŠ filmus kiekvieną dieną, tektų stipriai nusivilti lankomumu – šiems kūriniams reikia pažengusio žiūrovo, jau turinčio festivalinio kino žiūrėjimo įgūdžių.

Kaip filmų platinimą veikia kino žiūrėjimo pokyčiai?

Komercinis ir festivalinis kinas – skirtingi pasauliai. Nišiniam kinui būtinas bendradarbiavimas su kino teatrais: vien įtraukti filmą į repertuarą neužtenka, reikia pristatymų, diskusijų, renginių. Lietuvoje tam palankios sąlygos – žmonės mėgsta festivalius, ateina į gyvus renginius. Estijoje, pavyzdžiui, situacija daug prastesnė.

Bendradarbiaujame su Lukiškių kalėjimu: šiltuoju metų laiku ten kiekvieną pirmadienį nemokamai rodome praėjusių metų programos filmus. Susirenka pilnas kiemas žmonių – apie 500 žiūrovų. Jie jau žino, ką rodome, domisi, klausia – tai man didžiausia dovana.

LLŠ programa suskirstyta į sekcijas. Tai pagalba žiūrovui pasirenkant filmus ar bandymas išryškinti festivalio tematines linijas, sudėlioti svarbiausius akcentus?

Visus 16 festivalio filmų vis dėlto kažkas vienija. Sekcija „Kita realybės pusė“ – nusilenkimas Aki Kaurismäki’ui, jo filmui „Kita vilties pusė“. Tai, aišku, ne jo stiliaus juostos, bet jų istorijos tikrai neįtikėtinos. LLŠ atidarys mane labai sužavėjęs brazilų filmas „Mėlyna mėlyniausia“ (rež. Gabriel Mascaro). Veiksmas vyksta distopinėje Brazilijoje, kur visi vyresnio amžiaus žmonės turi važiuoti į atokią koloniją – kartu ir pagrindinė filmo veikėja, įdomi moteriškė, dirbanti aligatorių mėsinėje. Ji būtų nieko prieš, bet turi seną svajonę paskraidyti, kurios įgyvendinti taip ir nepavyko. Juokingas, paprastas, daug gyvenimo išminties turintis filmą, laimėjęs Berlyne. Čia turi pagauti „juoko maišelį“, ir tikiuosi, kad Lietuvos žiūrovams tai pavyks. Bene paskutinis pas mus atsiradęs iš Kanų „Kito žvilgsnio“ programos itališkas filmas „Kad kelelis nedulkėtų“ (rež. Francesco Sossai) – apie du vidutinio amžiaus vyriškius, kurie per visą Italiją važiuoja į Veneciją išlenkti taurelės.

Argentiniečių „Gyvūnų užkalbėtoja“ (rež. Iván Fund) pasakoja apie mergaitę, kuri supranta, ką galvoja gyvūnai. Ji su globėjais važiuoja po Argentinos kaimus ir bendrauja su kapibara, vėžliais, šuniukais, arkliais. Ar tai vaiko fantazijos, ar ji tikrai kalbasi su gyvūnais, taip ir nežinia, bet ir nesvarbu.

„Siratas“ – man vienas svarbiausių programos filmų. Siratas islamo tradicijoje yra kelias tarp gyvųjų ir mirusių, plauko plonumo, kardo aštrumo. Tai tavo asmeninis kelias – arba pereisi jį ir pateksi į rojų, arba krisi į pragarą. Bet jau pats kelias yra tikras pragaras, kurį privalai eiti vienas. Filmas turi daug paralelių su šiuolaikinio pasaulio situacija, o jame skambanti elektroninė muzika ir jos kuriama vibracija veikia kaip atskiras personažas.

Programos sekcija „Atspindžiai“ apima sinefiliškas juostas, stebinančias savo kino kalba. Joje ir jau minėti „Žvelgiant į saulę“, „Atspindžiai Nr. 3. Valtelė vandenyne“, kuriuose labai įdomiai traktuojamas gyvųjų ir mirusių ryšys.

Jauno korėjiečių režisieriaus Syeyoung Parko debiutas „Pelekas“ – labai mažas, sukurtas vos už 25 000 eurų, tačiau puikus filmas, kurį norisi palaikyti. Tai dar viena distopija, tik jau apie suvienytoje Korėjoje siaučiantį virusą, paverčiantį žmones mutantais. Filme liečiamos draugystės, išdavystės temos, įsimintina ir jo kino kalba.

Programos dalyje „Baltos varnos“ viskas sukasi apie vieną herojų – žmogų ar gyvūną, kurie ieško savo kelio ir netelpa į įprastus rėmus. György Pálfi, įsiminusio filmais „Žagsulys“, „Taksidermija“, naujasis filmas „Vištelė“ nufilmuotas Graikijoje, graikų kalba. Vienintelės tamsios vištelės tarp baltų nuotykiai savita autorine maniera suderinti su aktualiomis migracijos ir kitomis socialinėmis temomis. Filmas buvo rodomas Toronto ir San Sebastiano festivaliuose. Režisieriaus iš Kolumbijos Simóno Mesos Soto juosta „Poetà“ pasakoja apie ekscentrišką vyrą, pradėjusį mokytojauti. Kiek manieringas, bet graudžiai juokingas filmas.

„Mylėk man švelniai“ – nuostabios aktorės Vicky Krieps benefisas. Vykstant peržiūrai Kanuose salėje mačiau daugiausia ašarų. Tai labai įtaigus jaunos prancūzų režisierės Annos Cazenave Cambet pasakojimas apie moterį, kuri labai stipriai pakeičia savo gyvenimą. Jos santykiai su moterimis sukelia siaubingą buvusio vyro reakciją – jis nusprendžia ją nubausti uždrausdamas bendrauti su sūnumi.

Dar vienoje programos dalyje „(Ne)asmeninai reikalai“, be minėtų filmų apie Orwellą ir policijos smurtą, yra ir paskutinis neseniai mirusio prancūzų režisieriaus Laurent’o Cantet kūrinys, įgyvendintas jau jo draugų, – „Enzo“ (rež. Robin Campillo). Tai filmas apie meilę, pasirinkimą ir Ukrainos karo šešėlį. Va tokia mūsų festivalio programa.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama