Prisiminimų architektūra

Į parodą įžengiu kaip į nebylų skirtingų laikmečių ir kultūrų labirintą. Architektūra čia susipynusi su tekstile, o į namų konceptą žvelgiama ne tiek kaip į geografinę vietą, kiek į emocijų ir išgyvenimų pripildytą erdvę. Tai pati korėjiečio menininko Do Ho Suh (g. 1962) kūrybos šerdis. Tiksliai skenuodamas erdves, kuriose gyveno ir tebegyvena, ir skrupulingai jas replikuodamas skirtingose medijose, menininkas atveria duris į itin asmenišką savo migracijos istoriją ir nepaliaujamą norą dokumentuoti po visą pasaulį išsibarsčiusių namų užuominas.

Per tris dešimtmečius Suh ištobulintos technikos – matuojant, skenuojant ir konstruojant tobulas erdvių kopijas – „Tate Modern“ parodoje „Walk the House“ atsiduria šalia menininko skulptūrų, piešinių bei videodarbų. Jo kūryba šokinėja tarp disciplinų, tačiau nostalgijos, atminties, identiteto temos išlieka ne tik kaip ilgalaikio tyrimo ir eksperimento dalis, bet ir kaip atviras neatsakytas klausimas, kas yra namai ir kokias namų, buvusių ir esamų, istorijas nešiojamės su savimi.

Viename pirmųjų parodos eksponatų, skulptūroje „Home within Home“ (2025), Suh sudeda mažos skalės namų replikas – iš jo vaikystės Seule ir iš studijų metų Niujorke. Nuskenavęs abu pastatus, skulptūrą menininkas atspausdino 3D spausdintuvu, mažesnės skalės tobulas pastatų kopijas sujungdamas į vieną. Šie pastatai ne tik reprezentuoja skirtingas kultūras bei laikmečius, bet ir sujungia paties Suh gyvenimo vingius. Pasak menininko, namai nėra tik vieta, tai visas bagažas išgyvenimų, nutikimų, prisiminimų, tai emocijų užtvindyta erdvė, kurią su savimi nešamės kiekvieną kartą persikraustydami.

Suh savo buvusius namus šiandien su savimi neštis gali ir tiesiogine to žodžio prasme. Parodos pažiba neabejotinai tampa salės centre įkomponuotas spalvotų kambarių koridorius „Nest/s“ (2025): permatomos, plonytės pastatų replikos konstruojamos iš pastelinių audinių, plonų metalo sijų ir vielos – tai kelionė tarp skirtingų kultūrų, šalių, laikotarpių ir Suh gyvenimo momentų. Namus atskiria tik kintančios audinio spalvos ir itin detalūs ornamentai. Vienas žingsnis – ir aš Seule, kitas – aš kažkur Europoje, o štai ir Londonas, paskui tikriausiai Niujorkas, vėl Korėja (kokios gražios tos vyšnių žiedais puoštos durys!). Lengvos audinio sienos plevena su lankytojų srautais it bet kurią minutę, regis, išnyksiantis sapno miražas. Jos tokios trapios, gležnos, kad greičiau primena išgalvotas, kiek romantizuotas architektūrines erdves nei įprastų namų aplinką.

Ankstesnis bandymas visus namus sujungti į vieną matomas instaliacijoje „Perfect Home: London, Horsham, New York, Berlin, Providence, Seoul“ (2024). Tai viena didelė erdvė, Suh dabartinių namų-studijos realaus dydžio kopija. Tokios pat trapios ir peršviečiamos sienos čia nusėtos elektros lizdais, jungikliais, ventiliacijos angomis, rankenomis ir palangių bei langų užuominomis. Tarp šių audinio sienų susitinka detalės iš visų buvusių Suh namų. Jos preciziškai įtaisytos tose vietose, kur ir buvo skirtinguose namuose. Tai tobulas praeities namų žemėlapis, prasiskverbęs į menininko dabarties guolį.

Kiekviena iš audinių sukurta struktūra yra tobula Suh praeities kambarių kopija, visos jos siuvamos pagal senovės korėjiečių tradiciją ir veikia greičiau kaip išaustos atminties gijos nei architektūrinės replikos. Menininkui svarbus detalių ir skalės tikslumas, jam svarbu užčiuopti bėgantį laiką ir suprasti pačios erdvės tekstūriškumą. Tik permatomo audinio ir spalvų pasirinkimas šią autobiografinę mozaiką paverčia gana sterilia, greičiau pasakiška nei realia fantazija.

Išsiskiria menininko vaikystės namo instaliacija „Rubbing/Loving Project: Seoul Home“, nes kitos jo gyventos vietos – tai plevėsuojančios, vaiduokliškos struktūros, o hanok stiliumi pastatyti namai Seule – tvirti ir statiški. Visą namo Seule eksterjerą padengęs popieriumi, pasitelkdamas juodą grafitą, jis kruopščiai atspaudė kiekvieną pastato detalę. Popieriniai pastato griaučiai – kone tobula jo kopija, fiksuojanti kiekvieną linkį, kiekvieną plyšelį, įtrūkimą ir laiko paliktus pėdsakus. Tai itin kruopštus, skrupulingas darbas, menininkui suteikęs laiko ir erdvės kontempliacijai bei meditacijai.

Hanok – tai tradicinis korėjiečių namas, kurį it dėlionę galima gana greitai surinkti ir išrinkti. Iš čia ateina ir parodos pavadinimas „Walk the House“ (vedžiojamas namas, arba eiti per namą). Šią frazę, dar būdamas vaikas, menininkas nugirdo iš stalių, dirbusių prie namo. Ir šiandien realizavo ne tik didelio mastelio instaliacijose, bet ir piešiniuose. Juose – ne tik spalvotų pieštukų štrichai, bet ir daug siuvinėjimo. Šie piešiniai veikia kaip instaliacijų eskizai, dalis menininko tyrimo ir mąstymo proceso, tačiau vos vienas kitas išties vertas dėmesio. Menininko piešiamos žmogaus figūros nenatūralios, gana nevėkšliškos. O štai namų iliustracijos itin komiškos: vienas bėga su kojomis, kitas rieda ant didelių ratų, trečią ryja roboto galva. Šie šmaikštūs, eskiziški, siūlų palaidais galais nukloti vaizdeliai parodon įneša žiupsnelį humoro, žaismingumo, kuris kontrastuoja su monumentaliomis instaliacijomis.

Nors iš pradžių gali pasirodyti, kad menininkas labiau užsiėmęs savo praeities narpliojimu ir konservavimu nei platesniu kultūriniu dialogu, keletas darbų parodoje išgelbsti situaciją. Ypač paveikus kūrinys iš Suh „Rubbing/Loving“ serijos įamžina Kvangdžu teatro interjerą. Tamsios plokštės ir juodos gilios lentynos šalia anksčiau aptarto šviesių optimistinių spalvų koridoriaus, regis, dar agresyvesnės ir grėsmingesnės. Pasitelkdamas tą pačią techniką kaip ir vaikystės namų Seule išsaugojimui, Suh teatro interjerus padengė popieriumi ir erdvę įamžino jame spaudą išgavęs grafito juoduma. Tik šįkart menininkas dirbo su grupe studentų, o ritualu ir beveik meditacija virtęs trynimo veiksmas buvo atliktas užrištomis akimis. Tai buvo nebylus protestas ir kvietimas įsiklausyti į aplink mus esančias istorijas ir aklai nepasitikėti valdžia bei žiniasklaida.

Spalvotų replikų ansambliui atsvara virsta ir salės gale rodomi didelio mastelio videodarbai, dokumentuojantys gyvenimą socialiniuose būstuose. Kai permatomi audiniai salėse plevena it trapi atminties gija, kurioje išnykusi bet kokia buitis, filmuojami būstai rodo kur kas tikresnį gyvenimą ir namus. Pripildyti rakandų, kėdžių su numestais rūbais, sujauktų lovų ir vonios kambarių, nuklotų šveitimo priemonėmis, socialiniai būstai rodo vargingą, pilką gyvenimą. Tai dažnai slepiama, kiek apšiurusi ir nuobodi kasdienybė. Videodarbe beveik nėra žmonių, jis it olandų natiurmortas, kuriame žmogaus gyvenimo – tik užuomazgos, bet jos nėra nei estetiškos, nei intriguojančios.

Gyvenant pasaulyje, kuriame dauguma mūsų esame arčiau skurdo ir benamystės ribos nei įsivaizduojame, kuriame esame apsupti karų ir kasdien matome nepaliaujamai naikinamus miestus bei tautas, namų svarba įgauna naują prasmę. Tai viena iš tų parodų, kurios priverčia sulėtėti. Ji neprovokuoja, neglumina, nepasako nieko pernelyg naujo ar itin svarbaus, tačiau priverčia permąstyti asmeninę namų istoriją, pasikuisti po prisiminimų užkaborius ir prisiminti tą vaikystėje įskeltą durų stiklą, nubrauktą sieną ar vonios plytelę. Eidama namo dar ilgai galvoju apie visus gyventus būstus, miestus, šalis. Galvoju ir apie tuos, kuriuose dar svajoju pabūti ar pagyventi.

Paroda „Tate Modern“ galerijoje Londone veikia iki spalio 26 d.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama