Su palinkėjimu

„Sodas 2123“ projektų erdvėje vis pamirštu, kad besileidžiančių žemyn laiptų lygiai skiriasi, bandau statyti koją ant grindinio, kurio ten nėra, trumpiau nei akimirksniui krintu ir visiškai pamirštu, ką galvojau apie parodą jos dar nemačiusi. Gal ir lėkšta, bet tenka pradėti nuo pradžių. Su Gabijos Pernavaitės kūryba, turbūt kaip ir dauguma, susipažinau 2022 m. per „JCDecaux“ premijos parodos atidarymą, kai ji su Žygimantu Bėrontu kaip kūrybinis duetas „allsofeatherlightseven“ pristatė kūrinį „Saulė yra virš daiktų“. Tą vakarą, kai LDS erdvėse vyno tvaikas pakeitė oro gurkšnius, o vėjo gūsiai lauke visus ginė į barus, keletą kartų nuaidėjo lengvas sumišimas dėl dueto kūrinio. Šį sumišimą pajutau ir aš, tačiau jis pastūmėjo atidžiau įsižiūrėti į tai, kas kabo virš manęs, ten buvusi raudonoji saulė tuomet man nieko nešnabždėjo.

Keletą metų „allsofeatherlightseven“ (Gabija ir Žygimantas, kartu ar atskirai) vis šuoliuodavo po parodų erdves. Gana lengva prisiminti spalvas ir medžiagas, tolygų kismą bei kas juos domino – metalas, raudona, medis, oranžinė. Darbai vis atsirasdavo trupančiose erdvėse. Menininkai pasižymėjo miniatiūromis arba žmogaus dydžio objektais, kai dauguma kylančių šiuolaikinių menininkų tarsi buvo susitelkę į monumentalų formatą ir tvirtas medžiagas.

Gabijos paroda kaip tas laiptelis mane užklupo netikėtai, o gal užklupome viena kitą, nes į kūrinius žiūrėjau keletą valandų po atidarymo, kai už antro aukšto langų tvyrojo viską apgaubti pasirengusi juoda, o ant palangių buvo nusidriekusi minia butelių ir taurių. Visas šėlsmas buvo pajudėjęs kažkur tolyn: aš parodą užklupau tarsi apnuogintą, visiškai tuščią, po darbo valandų. Didžiausią intrigą man sukėlė O formos valymo priemonės buteliukas, maždaug iki pusės pripildytas rožinio skysčio. Jis įstrigo mintyse ir sutrikdė, nes nuoširdžiai nežinojau, iš kur menininkė galėjo jį gauti, kaip jis ją pasiekė, kaip jį pastebėjo. Vienu paspaudimu šį vaizdą išsisaugojau kišenėje ir pasižadėjau grįžti tyrinėti toliau. Nors kitą dieną stiklinių svečių ant palangės jau nebebuvo, parodos keliamas sumišimas išliko. Tačiau jau žinojau, kad nereikia ieškoti atsakymų ir uždavinėti klausimų. Ši ekspozicija man tapo vaizduotės mankšta: pilkos grindys ir įskilęs stiklas sukėlė šiek tiek šurmulio, rėmų šukės ir stiklo įskilimai tokie menki ir kuklūs, kad patys nieko nesakė, tik išsidavė apie įsiterpimą tarp kūrinio ir žiūrovo.

„Sodas 2123“ projektų erdvė dar ieško vietos šiuolaikinio meno lauke, bet unikaliais architektūriniais bruožais prisišaukia menininkus, jautriai reaguojančius į šią erdvę. Pernavaitė, ganėtinai gerai įvaldžiusi šį savitą jautrumą, labai atkakliai ir preciziškai atsižvelgia į aplinką, savo kūrybai ir objektams ieško savos vietos, net jei rizikuoja, kad kai kurie liks nepastebėti. Ant laiptų turėklų pakabintas pakrypęs migdolo formos herbas mane traukė ant žemės, klaupiausi ir tįsau, kol šonkauliai ėmė glaustis prie laiptų. O ant kalkinio popieriaus aštrios ir lieknos M raidės, sujungtos į vieną grakščią formą, tarsi rodyklę, tempė mane gilyn į ekspoziciją. Tuo pat metu atsivėrė kelias į pasaulį, kuriame sukasi ir lankstosi Pernavaitės piešti veikėjai.

Piešiniai lyg nuo skersvėjo išsimėtę nusėda ant grindų, sienų ir palangės. Jie man primena iš meilės sudėvėtą dienoraštį, į kurį prieš miegą pilamos visos patirtos keistenybės. Vienas iš vaizdų, itin stipriai įsisukusių į fantaziją, – dvi figūros, prisėdusios prie apvalaus stalo, tarp jų pastatyta taurė užmerktomis akimis. Labai gerai girdžiu tą minios ošimą prie baro, kuris užgožia pašnekovo žodžius, pradedi atsiriboti nuo aplinkos ir belieka skandinti savo žvilgsnį. Buvimas menininkės aplinkoje padeda ar suteikia galimybę įsivaizduoti gyvenimą, kurio pati nepatiriu Vilniuje, bet jis lieka kažkur mano užnugaryje, beveik apčiuopiamas. Visi šie išsilankstę veikėjai, susipynusios perspektyvos ir ant savęs lipanti juoda linija atskleidžia užsisvajojimą, užsižiūrėjimą, gal net ir užbūrimą, kai taip stipriai sustojama prie vienos detalės ar, atvirkščiai, per didelio veiksmo, kad net visi kūniški jutikliai nusilpsta ir pasaulis nutyla, o vaizdas išdega akyse.

Parodoje maišosi labai kontrastingos nuotaikos. Pirmiausia pastebimas pilkas, sidabrą imituojantis plastikas ir berėmiai, stiklo lakštais apsaugoti piešiniai baltame fone. Jų glaustas iškabinimas, ant žemės paliktas baltas įkroviklis ir plastikinė lemputė sukuria bankrutavusios įmonės paskutinių dienų nuotaiką, kai jau metas išsikraustyti. Vėliau išnyra ir tarsi pačia šilčiausia buitimi dvelkiantys daiktai, primenantys paskutinių dėžių išpakavimą, atsikraustant į naują butą: antikvarinis ovalus rėmelis, iš medžio drožtos skulptūros, partemptų lentų ryšulėliai, plaukų sruogos.

Gabijos piešiniai man primena vidinį šurmulį, kai dar neišsakytos mintys susipina su paskalomis ir pokalbių nuogirdomis. Iš to mintyse dygsta keisti vaizdai, kurie akimirksniu pradingsta, bet menininkė spėja juos įamžinti. Vietoj aiškinamojo teksto kybo laiško formato pasakojimas, kuriame atsakymų neverta ieškoti.

Linkiu užsibūti parodoje, prisirinkti kitų gyvenimų skiaučių, ieškoti vaizdų, kurie kutena, o paliktą laišką, menininkės pasirašytą Darpelijos Parpelijos vardu, sutalpinti į kišenę ir išsinešti su savimi.

Paroda veikia iki rugsėjo 30 d.

„Sodas 2123“ projektų erdvė (Vitebsko g. 21, 23, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama