Aš girdėjau jų alsavimą

Eidama į parodas dažnai tikiuosi estetinio pasimėgavimo ir įtaigios menininko idėjos. Ši pasitiko paslaptingu garso takeliu – latviškai kalbančiais balsais, ir į mane tarsi trenkėsi nematomas pliūpsnis energijos. Atrodė, kad toji salė skleidžia kažkokią nepaaiškinamą aurą. Čia latvių juvelyrikos meno asociacijos menininkų kurti papuošalai alsavo savo būtimi. Supratau, kad ši paroda nebus tik paprastas žiūrėjimo aktas, tai bus buvimas kartu su kvėpuojančiais ir savo istoriją, prisiminimus atspindinčiais meno kūriniais.

Parodos erdvė – tamsi ir paslaptinga, kviečianti svajingai slankioti tarp energija pulsuojančių meno kūrinių. Prie kiekvienos ekspozicinės vitrinos su menininkų dabiniais iškabinti juos dėvinčių šeimininkų portretai: įvairūs žmonės su individualiomis istorijomis ir išgyvenimais. Todėl papuošalas čia nėra tik grožio objektas, jis sklidinas prisiminimų, prisigėręs šeimininko energijos, emocijų, kūno šilumos, tapęs jo sielos veidrodžiu. Jis nešiojamas, virtęs gyvenimo dalimi, antra oda. Kai kurie iš papuošalų nenori prisileisti, o kiti – priešingai, prašosi būti nužiūrėti, traukdami savo užburiančiais šnabždesiais apie saulėtus rugpjūčio vakarus, kurių taip stipriai pasiilgstame.

Jeigu apžvelgčiau kiekvieno parodos menininko darbus atskirai, tikriausiai galėčiau parašyti kone pusę knygos. Todėl susikoncentruosiu į tai, kas mane privertė „prisiliesti“ (ne tiesiogiai, o per žvilgsnį, būtį) ir „pajausti“ – energiškai, dvasiškai. Prie eksponuojamos Annos Faniginos kolekcijos „Fragmenta“ (2023–2025) mano žvilgsnis pasilieka ilgam ir aš it smalsus vaikas tyrinėju ją iš visų pusių. Menininkė pristato papuošalus iš topazo, akvamarino, ametisto, rožinio kvarco, akrilinio stiklo ir sidabro. Jie – ne įkalinti stikle, o laisvai kabantys, nepaklusnūs, lyg kokios planetos beribėje erdvėje. Autorė kuria papuošalus, ant kurių graviruoja įvairiausius įrašus, skirtus juos nešiojančiajam. Galvoje pradeda kirbėti klausimas: ką mano papuošalas pasakytų man? Įdomu, kad ši idėja kilo iš lotyniško žodžio verba (žodžiai), kuris persekiojo menininkę. Citatomis ar įvairiomis mintimis papildyti papuošalai perduoda prasmingą žinutę žmonijai. Ant kiekvieno akmenėlio išgraviruotos senovės graikų poezijos fragmentų ištraukos. Energija švytintys mineralai priartina prie nutolusios senosios civilizacijos ir jos meninių vaisių. Prie kiekvieno kūrinio – kortelės su įrašo vertimu, įskaitomu tik iš atitinkamo kampo, pagavus atsispindintį šešėlį. Net toks etikečių pasirinkimas prikausto žiūrovo dėmesį ir kviečia ieškoti poetiško žvilgsnio citatų prasmei atrasti.

Toliau klaidžiodama išvystu Aleksandros Federikos Krastiņos kolekciją „Rando audinys“ (2023–2024), kuri pasitinka savo jautrumu ir gilumu. Šiais papuošalais nebandoma niekam įtikti ar patikti, atsisakoma paviršutiniškumo. Menininkė skatina nesigėdyti savo skaudžių patyrimų ar randų, kuriuos įprastai bandome nuslėpti, o kaip tik džiaugtis ir švęsti, kad sugebėjai tai įveikti. Ji kūriniams pasirenka labai neįprastas, šiek tiek provokuojančias medžiagas – granatą, gumą, tulžies pūslę, kraują, cigaretės nuorūką ir t.t. Kiekviena iš šių medžiagų turi istoriją ir kalba apie patirtas emocijas, vidines būsenas, įvairius asmeninius išgyvenimus, kurie, pasak autorės, yra tikrasis grožis. Žiūrėdama supratau, kad tokie papuošalai nesiūlo grožio – jie siūlo tiesą. Jie priminė, kad kiekvienas turime savo randų, kurių tikriausiai nenorime prisiminti, tačiau dėl jų tampame stipresni ir mažiau pažeidžiami.

Visai netoli Aleksandros Federikos Krastiņos kolekcijos – Gintos Grūbės darbai, o šalia jų, mažame televizoriuje, prikaustantis vaizdo įrašas, iš kurio sklinda daužomo metalo garsai. Klausantis į krūtinę pradeda belstis giliai užspaustas ir nepageidaujamas nerimas. Vaizdo įraše mergina tarsi susilieja su papuošalu, gamtos apsuptyje šoka panirusi į vidinį savo pasaulį. Šiuo atveju papuošalas nėra vien aksesuaras, tai šokio partneris, praplečiantis įprastą materialumo suvokimą. Toks vaizdo įrašas subtiliai papildo kūrinių emocinį patyrimą ir paįvairina pačią ekspoziciją, kaip ir Annos Faniginos darbai.

Išeidama iš muziejaus jaučiausi taip, lyg papuošalams būčiau palikusi dalį savęs – susipažinau su jų reprezentuojamomis istorijomis, pasakojimais, jie užbūrė magišku prasmingos energijos alsavimu. Parodoje eksponuojami dvidešimt trijų Latvijos juvelyrikos menininkų kūriniai, todėl kiekvienas gali atrasti ką nors sau artimo, kas suvirpins vidų ir užkurs vidinį dialogą. Tai ne tik vizualinė patirtis, bet ir kelionė, kviečianti pajusti asmeninį ryšį su prasmingai kalbančia materija, kuri sužadina vaizduotę, jausmus ir keičia įprastą požiūrį į juvelyrikos estetiką.

Paroda veikė iki birželio 30 d.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama