Socialiniai ir politiniai įvykiai animacijoje bei pasaulyje

Politinių atspalvių festivalyje netrūko. Gatvių eitynės ar protesto akcijos buvo girdimos visame mieste. Įprastą šventinę festivalio uždarymo ceremonijos nuotaiką užgožė ryškūs politiniai ir karo atspalviai. Didėjantis smurtas, kančios, mirtys Gazoje, Izraelyje ir Irane daugybei kino kūrėjų sužadino solidarumo jausmą su karo ir priespaudos aukomis, šiemet ypač Artimuosiuose Rytuose. Žiuri narė Sepideh Farsi iš Irano kreipėsi į visus jaudinančia kalba, pasmerkdama tai, ką pavadino „besitęsiančiu genocidu Gazoje“, ir pasidalindama asmeniniu sielvartu dėl kolegės Fatmos Hassounos mirties per Izraelio oro smūgį. Ji šią žinią pranešė praėjus vos kelioms valandoms po to, kai pasirodė informacija, kad Izraelis surengė išpuolį prieš jos šalį. Farsi paragino animacijos bendruomenę veikti ne tik kine, bet tapti ir realaus pasaulio pokyčių veiksniais. Kita žiuri narė iš Irano Shiva Sadegh Assadi perskaitė per išpuolius žuvusios jaunos moters Parnios Abbasi eilėraštį, kurį visi susirinkusieji palydėjo atsistoję ilgais plojimais, sustiprinančiais vakaro refleksyvią ir politiškai įkrautą atmosferą.

Automatai vaikų rankose

Režisieriaus Zaveno Najjaro ilgametražis filmas „Alachas nėra įpareigotas“ („Allah n'est pas obligé“) – tai keturių šalių: Belgijos, Kanados, Prancūzijos ir Liuksemburgo bendros gamybos filmas apie skaudžią mažamečių vaikų išnaudojimo karo tikslams Afrikoje realybę. Tai yra to paties pavadinimo Dramblio Kaulo Kranto rašytojo Ahmadou Kouroumos romano ekranizacija. Liūdna, bet kartu ir gyvybinga knygos ironija atsispindi filme, kuriame akcentuojamos žudymo, smurto, karo beprasmybės idėjos iš mažamečio berniuko perspektyvos. Dešimtmetis našlaitis iš Gvinėjos Birahima ironiškai pasakoja, kaip jis įtraukiamas į karą, kai bando persikelti gyventi pas savo tetą Liberijoje. Jakuba, įtartinas asmuo, įtikina jį tapti vaiku kareiviu, o jis pats tampa kovotojų raganiumi. Tarp priešų grupuočių blaškomas Birahima greitai užauga, įsimyli ir išmoksta nepasitikėti jam pasakojamomis istorijomis. 

Filmas-odisėja tiesiogine prasme paskandina žiūrovą kruvinuose Gvinėjos, Siera Leonės, Liberijos ir Dramblio Kaulo Kranto susidūrimuose, tačiau išėjęs iš kino teatro į vakaro saulės apšviestą Ansi gatvę staiga imi galvoti, koks žmogiškas filmas tai buvo: taip, apie likimo sunkumus, artimųjų netektį ir vaikystės praradimą, bet kartu ir tikėjimą, draugystę, palaikymą bei žmogiškumą aklo ir neteisingo pilietinio karo prieš visus metu. Autoriaus iškeltos mintys sukrečia žiūrovą, verčia susimąstyti ir priešintis neteisybei.

Išpuoselėtos japonų animacijos tradicijos filme „ČaO“ 

Antrą pagal reikšmingumą apdovanojimą – Ansi festivalio žiuri prizą – laimėjo režisieriaus Yasuhiro Aoki ilgametražis filmas „ČaO“ („ChaO“, Japonija), įtvirtinantis geriausias japoniškos animacijos tradicijas, taip gerai mums pažįstamas iš Hayao Miyazaki kūrybos. Režisierius Yasuhiro Aoki interpretuoja Hanso Christiano Anderseno pasaką „Undinėlė“ per kiberpanko prizmę, nukeldamas žiūrovus į netolimos ateities Šanchajų. „ČaO“ ­– tai fantastinis pasakojimas apie žmonių ir undinių vienybę, teigiantis, kad viskas, kas mums nutinka vaikystėje, nepalieka ir suaugus. Ateities visuomenėje, kurioje sugyvena žmonės ir undinės, Stefanas, paprastas laivų statybos įmonės biuro darbuotojas, netikėtai sulaukia Čao – princesės iš undinių karalystės – pasiūlymo susituokti! Įtrauktas į diplomatinę santuoką su undine princese ir neturėdamas laiko susivokti, kas įvyko, Stefanas apsigyvena kartu su Čao, ir tai sukelia politinio absurdo bei emocinių atradimų sūkurį. Apsuptas tyros ir nuoširdžios Čao meilės Stefanas pamažu pradeda ją įsimylėti, tačiau jiems teks nueiti ilgą ir sunkų išbandymų kelią.

Kiaulpienės odisėja

Ansi festivalio Paulo Grimaulto prizu apdovanotas režisierės Momoko Seto filmas „Kiaulpienės odisėja“ („Planètes“, Prancūzija, Belgija) susisieja su latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio „Potvyniu“, pernai metų Ansi festivalio laureatu ir „Oskaro“ laimėtoju. Ar įmanoma pakartoti „Potvynio“ sėkmę, pakeičiant katę kiaulpienės sėkla? Šiuo metu turbūt ne, bet šis kūrinys kviečia atsigręžti į gamtą ir ją saugoti. 

Dendelionas, Barabanas, Leontas ir Taraksa – keturios kiaulpienių sėklelės, išsigelbėjusios po virtinės Žemę sunaikinusių branduolinių sprogimų, – atsiduria kosmoso erdvėje. Nusileidusios nežinomoje planetoje jos ieško tinkamo dirvožemio savo rūšiai išlikti. Kiaulpienių sėklelėms tenka susidurti su daugybe kliūčių: stichijomis, fauna, flora, klimato sąlygomis. Herojės susitinka ne tik su pavojingais buožgalviais ir grybais, bet ir su sraigėmis, atskubėjusiomis joms į pagalbą. 

„Kiaulpienės odisėja“ – nepakartojamas animacinis filmas be dialogų ir naujausias Paryžiuje gyvenančios japonų menininkės Momoko Seto kūrinys. Jos darbai susieja eksperimentinį meną, dokumentiką ir animaciją. Apie tai, kas paskatino papasakoti „Kiaulpienės odisėją“, Momoko Seto sakė: „Norėjau pasidalinti augalų istorija, kurioje pagrindiniai veikėjai yra augalai, tačiau neimituojant Disney’aus „Naiviųjų simfonijų“ su jų į žmones panašiais medžiais. Siekiau papasakoti, ką reiškia iš tikrųjų būti, tapti augalu. Nes kai žvelgiate iš šio taško, galite pakeisti perspektyvą. Sėklos kelionė – tai klajonė tarp ekosistemų, kai kurios jų priešiškos ir pavojingos, siekiant galutinio tikslo – rasti tinkamą vietą įsikurti. Pasakodami šią istoriją, keičiame dydį, laiką ir judėjimą kaip visumą. Tai visiškai kas kita nei vien žmogaus mastelio keitimas, tai visai kitoks jausmas, kuriuo norėjau pasidalinti šiame Indianos Džounso stiliaus augalų nuotykyje.“

Be namų negerai

Ispanų režisierės Irene Iborros Rizo ilgametražis filmas „Olivija ir nematomas žemės drebėjimas“ („Olivia y el terremoto invisible“, Ispanija, Prancūzija, Belgija, Čilė, Šveicarija) festivalyje pelnė prestižinį Gan fondo apdovanojimą už platinimą. Tai pirmas Katalonijoje filmuotas ilgametražis lėlių filmas apie vaikus, susiduriančius su suaugusiųjų pasaulio problemomis. Pagal Maite Carranzos romaną „Gyvenimas yra filmas“ sukurtas filmas pasakoja apie dvylikametę Oliviją. Ji įtikina jaunesnįjį brolį, kad jų sunkumai yra filmo, kuriame jie vaidina, dalis. Tai sukuria pagrindą šviesiai dramai, kurioje nagrinėjamos atsparumo, solidarumo ir pasakojimo galios temos. Filmas, rodantis draugystės ir tikėjimo geriausiu galią, atrodo kaip radikalus kairiųjų pareiškimas, kuriame suaugusieji yra infantilūs ir gana kaprizingi, o vaikai verčiami mokytis „nulaužti sistemą“. 

Režisierė, kalbėdama apie filmo sąsajas su Barselona, apie universalias problemas, būsto krizę, apie kūrybinius pasirinkimus, sakė: „Norėjome sudėtingas temas spręsti šviesiai, švelniai, vizualiai patraukliai. Personažus sukūrė prancūzų komiksų dailininkas Morganas Navarro. Jie stilizuoti, bet kadangi jų drabužiai pagaminti iš tikrų tekstūrų, nepaisant abstrakčių veidų, mums artimi. Pavyzdžiui, plaukams naudojome vilną – tekstūrą, su kuria dirbau savo ankstesniuose trumpametražiuose filmuose. Taip pat sąmoningai vengiau tipiškų apvalių formų, būdingų vaikų animacijai. Vietoj jų pasirinkome ryškesnes linijas, ypač nosims, kad sulaužytume tą stereotipą, tačiau išlaikytume patrauklumą. Scenografija labai tikroviška, įskaitant tikrus grafičius ant sienų, randamus Barselonoje. Fotografavau miestą su Navarro, ir scenografijos komanda juos gražiai atkūrė. Filme nuolat jaučiama įtampa tarp stilizuotų lėlių ir tikroviškų dekoracijų, tai mums padeda pasinerti į istoriją ir kartu suvokti, kad šis pasaulis yra sukurtas.“

Už gyvenimo nuopelnus apdovanota Joanna Quinn

Garbės „Kristalo“ apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus atiteko Joannai Quinn – tiesiog neįtikėtinai šauniai britų animacijos režisierei. Quinn savo apdovanojimą skyrė palestinietei animatorei Haneen Koraz, kuri iki karo vedė animacijos seminarus vaikams Gazoje. 

1986 m. britų animatorė ir režisierė sukūrė savo pirmąjį filmą „Merginų vakaras“ („Girls Night Out“), kuris iškėlė ją į tarptautinę animacijos sceną. Vėliau, 1987 m., ji kartu su Lesu Millsu įkūrė „Beryl Productions“ ir tapo viena iš pirmaujančių figūrų animacijos pasaulyje. Daugelis jos filmų buvo nominuoti arba laimėjo apdovanojimus prestižiniuose festivaliuose. Filmai „Sąžiningas Fredas“ („Fair Fred“), „Britanija“ („Britannia“) ir „Bato žmona“ („The Wife of Bath“) pateko į „Oskarų“ trumpuosius sąrašą. Dukart nominuota „Oskarams“. Nuolatinė Ansi festivalio dalyvė, 2006 m. ji laimėjo specialųjį žiuri prizą, žiūrovų apdovanojimą ir FIPRESCI apdovanojimą už filmą „Svajonės ir troškimai – šeimos ryšiai“ („Dreams and Desires – Family Ties“). Pastaraisiais metais ji prodiusuoja televizijos reklamas. 

Quinn turi didelę ir turtingą filmografiją, bet labiausiai rekomenduočiau pažiūrėti jos naujausią darbą – „Meno reikalai“ („Affairs of the Art“), rodytą ir „Tindirindžio“ festivalyje. Filme „Meno reikalai“ režisierės pamėgta herojė Beril, 59-erių metų fabriko darbininkė, aistringai piešia ir yra pasiryžusi tapti hiperfuturiste menininke. Iš tiesų, Joannos Quinn klasikinės animacijos ir piešimo pieštuku įgūdžiai užgniaužia kvapą, o personažai ir jų judesiai tiesiogine prasme trykšta gyvybingumu.

Gyvenimas su idiotu

Užbaigti pasakojimą apie Ansi festivalį norėčiau paminėdamas jo atidarymą, kurio metu buvo parodytas filmas „Gyvenimas su idiotu“ („La Vie avec un idiot“, Prancūzija). Pagrindinis atidarymo renginio akcentas priklausė garsiam bulgarų ir kanadiečių animatoriui Teodorui Uševui. Pristatęs savo intensyvią, stilizuotą rusų rašytojo Viktoro Jerofejevo knygos „Gyvenimas su idiotu“ adaptaciją, Uševas užlipo ant scenos ir paskelbė tiesmuką politinį pareiškimą: „Velniop Putiną, velniop Trumpą ir velniop Netanyahu, velniop fašistus.“ Uševo autoritarizmo pasmerkimas sužavėjo publiką, pelnydamas ovacijas ir sukurdamas apmąstymų toną, išlikusį visą savaitę. Geopolitinei įtampai persmelkus kūrybinius pokalbius, festivalio burbulas buvo trumpam ir skaudžiai pradurtas. 

Reikėtų pažymėti, kad visų trijų Teodoro Uševo paminėtų žmonių piešti portretai taip pat pavaizduoti jo naujausiame trumpametražiame filme „Gyvenimas su idiotu“. Kalbėdamas apie savo naujausią filmą Uševas dar pasakė: „Jei sekate, žavitės idiotu, tikimybė, kad pats juo tapsite, yra labai didelė.“ 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama