Svarbiausi XXI a. lietuviški filmai

Einame 25-uosius naujo tūkstantmečio metus, per kuriuos ir visuomenė, ir kinas išgyveno nemažai pokyčių. Sukuriama vis daugiau filmų, jie tapo labiau matomi tarptautinėje erdvėje ir pelno įvairius apdovanojimus. Tad norėtųsi pasiūlyti šiek tiek sustoti ir pagalvoti, kokie XXI a. lietuviški filmai (vaidybiniai, dokumentiniai ir animaciniai) galėtų būti laikomi svarbiausiais. Paprašėme kino kritikus, tyrėjus, režisierius ir scenarijų autorius sudaryti savo asmeninius sąrašus (10–20 filmų).

Ignas Miškinis

„Laisvė“ (rež. Šarūnas Bartas, 2000)

„Zero. Alyvinė Lietuva“ (rež. Emilis Vėlyvis, 2006)

„Kolekcionierė“ (rež. Kristina Buožytė, 2008)

„Raminas“ (rež. Audrius Stonys, 2011)

„Lošėjas“ (rež. Ignas Jonynas, 2013)

„Valentinas vienas“ (rež. Donatas Ulvydas, 2013)

„Nova Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis, 2019)

„Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2018)

„Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa, 2021)

„Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša, 2021)

„Poetas“ (rež. Giedrius Tamoševičius, Vytautas V. Landsbergis, 2023)

„Čiulbanti siela“ (rež. Deimantas Narkevičius, 2023)

„Akiplėša“ (rež. Saulė Bliuvaitė, 2024)

„Sacrum ir profanum Pievėnuose“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, 2025)

Živilė Pipinytė

Svarbumo kriterijų kiekvienas apibrėžia savaip, ir tai gerai, nes leidžia nedėlioti filmų į iš anksto apibrėžtus temų, formos, naujumo, poveikio, tarptautinės ar komercinės sėkmės stalčiukus. Man svarbus toks filmas, kuris gali egzistuoti tik kaip vientisas autoriaus asmenybės, jo patirties ir išgyvento laiko atspaudas ekrane. Filmo ištarmė ir įspūdis bėgant metams gali keistis, bet esmė išliks. Tokie filmai svarbūs, nes laikui bėgant nusitrina riba tarp asmeninės ir filmo patirties, jie virsta prisiminimais ir kartais net sapnais, prasismelkia giliai į vidų.

Toks man yra Šarūno Barto „Septyni nematomi žmonės“ (2005). Filmo siužetas minimalus, svarbi visuma – amžinojo išnykimo ir sugrįžimo būsena, kurią tik paryškina Krymo peizažai. Tai belaikė erdvė, bet žmonių veiduose įspraustos praėjusio laiko žymės padeda suvokti, kad pabėgti nuo klaidų, minčių, mirties neįmanoma. Tai ir virstantis meditacija apie vienatvę Audriaus Stonio filmas „Moteris ir ledynas“ (2016) – pasakojimas apie mokslininkę glaciologę Aušrą Revutaitę, kuri trijų su puse tūkstančio metrų aukštyje Tian Šanio kalnuose viena, beveik visiškai atskirta nuo pasaulio, praleido trisdešimt dvejus metus, ir Arūno Matelio „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“ (2003) – elegiškas žvilgsnis į naują, dar tik atsirandantį nežinomą pasaulį.

Dvidešimt penkeri metai – tai su nepriklausomybės pradžia prasidėjusi, bet vis dar vykstanti politinė ir socialinė visuomenės transformacija. Su ja atsirado nauja patirtis, siejanti skirtingas kartas. Ne tik lietuvių kino kūrėjai ar filosofai nuo pat pradžių nebuvo linkę gilintis į transformacijos klausimus, nebent į akivaizdžiausią jos bruožą – vartotojų visuomenės atsiradimą. Todėl man tokie svarbūs trys Kristijono Vildžiūno filmai, kuriuos mintyse vadinu trilogija. Tai „Nuomos sutartis“ (2002), „Aš esi tu“ (2006) ir „Senekos diena“ (2016) – nuoseklūs, subtilūs ir filosofiški bandymai parodyti įvykusias nematomas vidines permainas, nusivylimą ir sudužusias viltis, susidūrus su nauja tikrove. Šie filmai – tikri nematomo virsmo dokumentai.

Sudėtingą dialogą su savimi apie tai, kas vyko tuos dvidešimt penkerius metus, pratęsė Romo Zabarausko „Rašytojas“ (2024). Tai kartu ir kvietimas analizuoti nesėkmių priežastis. Įdomu, kad dviejų kažkada vienas kitą mylėjusių filmo herojų diskusija apie kintančią lietuvišką tikrovę vyksta Niujorke. Distancija visada svarbu.

Iš ironiškos distancijos naujosios kartos (taip pat ir kino) tikrovės bei gyvenimo prasmės suvokimą ir baimę subręsti fiksuoja Vytauto Katkaus trumpametražių filmų trilogija „Kolektyviniai sodai“ (2019), „Miegamasis rajonas“ (2020), „Uogos“ (2022). Katkaus autoironijos, laisvės ir vaizduotės, rodant su šeima ir namais siejamas archetipiškas lietuviškas vietas bei sąvokas, galima tik pavydėti. Naujus personažus į lietuvių kiną atvedęs Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ (2016) paskatino kurti socialiai angažuotus filmus. Šios kartos profesionalumo įrodymas – Lauryno Bareišos „Piligrimai“ (2021) ir „Sesės“ (2024), nustebinę gebėjimu megzti daugiasluoksnį pasakojimą apie netektį ir kaltę, apie tai, kaip jaučiasi žmogus, susidūręs su jo galimybes pranokstančiu skausmu.

Regis, lietuvių dokumentininkai mažiausiai linkę į kompromisus. Eitvydo Doškaus „Čia buvo Vilnius“ (2022) rodo miesto ir laiko kaitą. „Čia buvo Vilnius“ – iš tų filmų, kuriuos kiekvienas išgyvens savaip. Man jis apie mitinį miestą, kuris lyg šagrenės oda tirpsta akyse. Bet tai ir dialogas su klasikiniu Almanto Grikevičiaus poetinės dokumentikos filmu „Laikas eina per miestą“. Labai svarbus, nes lietuvių kinui dialogai su klasikais ar amžininkais nebūdingi, – dominuoja monologai apie save, juolab kad dažnai filmų veikėjais tampa menininkai. Jų ypač daug dokumentiniame kine, bet Giedrės Žickytės „Meistras ir Tatjana“ (2014) išsiskiria, nes pasakoja istoriją ne tik apie menininką, bet ir apie meilę, perfrazuojant klasiką, raudonosios choleros laikais. Intelektualiu montažu, originalumu bei drąsa kurti autorinį dokumentinį kiną svarbus Aistės Žegulytės filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018), supriešinantis Lietuvoje vis dar dominuojančią archajišką medžiotojų pasaulėžiūrą ir naująjį jautrumą gamtai bei gyvūnams. Mindaugo Survilos „Sengirė“ (2017) leido pasijusti sparčiai nykstančios, bet vis dar harmoningos erdvės dalimi.

Apie dabartį kalbėti ir ją analizuoti visada sunku, nes dar nesugalvoti visiems tinkantys šablonai. Daug paprasčiau šlovinti didvyrišką praeitį. Todėl tokie svarbūs prieš pseudopatriotinių reginių srovę plaukiantys  filmai – Šarūno Barto „Sutemose“ (2019) ir Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ (2019). Tarpukarį, kurį Sajūdžio ideologai vadino aukso amžiumi, bei Tautos vado kultą Kaupinis rodo nutiesdamas ironiškas paraleles su dabartimi. „Nova Lituania“ – lyg žingsnis į lietuvių kino dar neatrastą teritoriją: ir fantazija apie Lietuvos perkėlimą į kitą geografinę erdvę, kur nekiltų grėsmė būti okupuotai, ir parabolė apie neįmanomą kitokią Lietuvą.

„Sutemose“ Bartas priešinasi lietuvių kine dominuojančiam mitui apie pokario partizanus, nors jo ir negriauna, suteikdamas žūties vaizdams krikščioniškos ikonografijos bruožų. Rodydamas vieną tamsiausių ir dramatiškiausių Lietuvos istorijos tarpsnių režisierius bando suprasti, kur slypi savidestrukcijos genas, vejantis į iš anksto pralaimėtų mūšių laukus, depresiją, neviltį. Regis, šis filmas ne tiek apie praeitį, kiek apie ateitį, kuri išaugs iš tos krauju ir neapykanta patręštos dirvos.

Bet pavykusių bandymų analizuoti kelias lietuvių kartas formavusią sovietinę patirtį nedaug. Humoru ir intonacija išsiskiria trumpametražiai filmai – Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“ (2008)  ir Linos Lužytės „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009). Igno Miškinio „Pietinia kronikas“ (2024), mano galva, gal dešimt metų pavėlavo stiliaus ir temos požiūriu, bet jis svarbus, nes didžiulė filmo sėkmė rodo, kokio lietuviško kino nori per tuos dvidešimt penkerius metus užaugę žiūrovai: paprasto, šilto, rodančio jausmus, šiek tiek juokingo ir nostalgiško.

Renata Šukaitytė-Coenen

Vaidybiniai filmai

„Laisvė“

„Eurazijos aborigenas“ (rež. Šarūnas Bartas, 2010)

„Sangailės vasara“ (rež. Alantė Kavaitė, 2015)

„Nova Lituania“

„Gimtinė“ (rež. Tomas Vengris, 2019)

„Piligrimai“

„Vesper“ (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, 2022)

„Tu man nieko neprimeni“ (rež. Marija Kavtaradze, 2023)

„Pietinia kronikas

„Akiplėša“

Dokumentiniai filmai

„Aktas“ (rež. Janina Lapinskaitė, 2000)

„Viena“ (rež. Audrius Stonys, 2001)

„Prieš parskrendant į Žemę“ (rež. Arūnas Matelis, 2005)

„Barzakh“ (rež. Mantas Kvedaravičius, 2011)

„Stebuklų laukas“ (rež. Mindaugas Survila, 2011)

„Močiute, Guten Tag!“ (rež. Jūratė Samulionytė, Vilma Samulionytė, 2017)

„Rūgštus miškas“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė, 2018)

„Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“

„Šuolis“ (rež. Giedrė Žickytė, 2020)

„Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. Sergej Loznica, 2021)

Linas Vildžiūnas

1. „Laisvė“. Kino vaizdo ir garso įtaigos etalonas prasidedančiam amžiui. Su išnykimu sulyginta laisvės negalimybės metafora.

2. „K+M+B“ (rež. Romas Lileikis, 2001). Meistriškai perteikta gyvenimo būsena kaip estetinis išgyvenimas.

3. „Dviese ant tilto“ (rež. Valdas Navasaitis, Marius Ivaškevičius, 2004). Epochų sankirta per Žaliojo tilto skulptūrinės grupės įvaizdį, šiai praradus (ar įgyjant naują?) semantinę reikšmę; bene pirmas LGBT konteksto įtraukimas į lietuvių kino diskursą. 

4. „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, 2005). Elegija apie ilgesio jausmą, kuris lieka stepėje pasimetusioje gyvenvietėje po totalios filmo kūrimo invazijos – peizaže, žmonėse; prasidėjusi Beinoriūtės ir Audriaus Kemežio mąstymo vaizdais bendrystė, trukusi iki Audriaus išėjimo.  

5. „Prieš parskrendant į Žemę“. Apmąstymai apie mirtį, maksimaliai prie jos priartėjus vaikų onkohematologijos ligoninėje; rizikingas, diskretiškas, empatiškas; Kemežio kameros susitapatinimas su vaiko žvilgsniu jo akių lygyje; pasaulinis pripažinimas.

6. „Aš esi tu“. Savita kultūros ir natūros opozicijos projekcija; lietuviškas Voldenas; namelis medyje prieš paplintant nameliams medžiuose.

7. „Nueinančios vasaros teatrai“ (rež. Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, 2006). Nueinanti lietuvių kino dokumentikos poetika ir pagarba kultūrai; gražus atsisveikinimas.

8. „Duburys“ (rež. Gytis Lukšas, 2009). Nesupaprastintas, neschematiškas žvilgsnis į sovietmečio egzistencinę tuštumą. Granauskas–Lukšas–Viktoras Radzevičius, jo nespalvoto kadro grafika; beveik nepastebėtas, neįvertintas.

9. „Barzakh“. Sensacingas įsiveržimas į lietuvių kiną „iš šalies“; filmą galima vadinti kino antropologija, tačiau tai akademinė sritis, veikiau tai maksimali empatija balansuojant ant peilio ašmenų. 

10. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (rež. Giedrė Žickytė, 2011). Žaismingas jaunosios kartos pabandymas susitapatinti su išsivadavimo metais roko ritmu.   

11. „Kenotafas“ (Audrius Stonys, 2013). Galėtų būti ir kitas Stonio filmas, šis – dėl ypatingo Kemežio darbo, kaip rašė Beinoriūtė, „be pablažkių“.

12. „Amžinai kartu“ (Lina Lužytė, 2016). Psichologiškai įtaigus šeimos, ypač žmonos, motinos, portretas; filmas ne apie save.

13. „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Tiesiai iškelti žmogaus dominavimo, gyvūno sielos, kinematografo žiūros taško klausimai; į naujos etikos srovę įtaikęs, net ją pranokęs filmas. 

14. „Sutemose“. Įtaigiai perteiktas pokario partizaninio karo tragizmas, slogus tikroviškumas kaip priešprieša šią temą užvaldžiusiam mitologiniam melui; apginta lietuvių kino garbė; atsakas oponentams ir (finansavimo) konkurentams: reikalavote aktualumo visuomenei – prašom.       

15. „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2019). Jaunatviškai drąsus susirėmimas su skaudžia Antano Škėmos autorefleksija, pajudinta Holokausto problematika, kad ir suveliant ją su fantazija apie sovietmetį.

16. „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ (rež. Linas Mikuta, 2022). Aukšto lygio kultūrinė kino dokumentika – jau kaip raritetas.

17. „Čia buvo Vilnius“. Talentingas homažas Almanto Grikevičiaus filmui „Laikas eina per miestą“ po pusės amžiaus; tokia pati kadro ekspresija, montažo jungčių kontrastai, toks pat susižavėjimas ir minorinė intonacija; nelauktas patvirtinimas, kad tradicija tebėra gyva.

18. „Mariupolis 2“ (rež. Mantas Kvedaravičius, 2022). Po artėjančio karo nuojautos pirmajame „Mariupolyje“ – beatodairiškas pirmųjų karo dienų Ukrainoje liudijimas, kainavęs autoriui gyvybę. 

19. „Sesės“. Negailestinga plintančios žmogiškų jausmų atrofijos analizė (kaip Andrejaus Zviagincevo „Nemeilėje“).

20. „Pietinia kronikas“. Žanrinis kinas geriausia prasme, nostalgiškas žvilgsnis į jaunystės metus 10-ajame dešimtmetyje; apie laiką, kuris kai kuriems buvo kitoks, bet buvo ir toks; filmas visiems. 

Ilona Vitkauskaitė

Įvairius topus visada vertinu kaip smagų žaidimą. Tad ir į šį reikėtų žiūrėti su skepsiu: gal ne viskas pamatyta, gal kažką „suvalgė“ atmintis, o ir pati svarbumo samprata po poros mėnesių gali pasikeisti.

1.  „Nuomos sutartis“. Įdomus ir svarbus dėl savo herojės (įsimintinas Larisos Kalpokaitės debiutas) – savarankiškos moters, kuri atsisako būti auka. Taip pat filmas pasiūlo iki tol lietuvių kine nematytą moterų solidarumo temą. Itin patriarchaliniame nacionaliniame kine tai buvo išties kažkas naujo.

2. „Troleibusų miestas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, 2002). Beinoriūtei būdingas neįprastas lietuvių kinui humoro jausmas ir noras į kasdieniškas situacijas pažvelgti kitaip. Tai ironiškas filmas apie viešojo transporto kontrolierius ir „zuikius“, o iš šmaikščių epizodų Beinoriūtė geba sukurti apibendrintą visuomenės portretą.

3. „Lengvai ir saldžiai“ (rež. Ignas Miškinis, 2003). Kaip ir Beinoriūtės atveju svarbu, kad atsigręžiama į „paprastus“ žmones – treninguotus miesto jaunuolius ir jų santykius. Filmo centre – ne žmogus iš didžiosios raidės ir jį kamuojančios egzistencinės dilemos, o „maroziukai“, kuriems reikia pasidaryti „bapkių“. Apskritai filmą galima suprasti kaip maištą prieš lietuviško kino tradiciją, jos metafiziškumą, poetiškumą ir universalumą. Gyvenimo ironija – kituose savo filmuose Miškinis būtent į tai ir įklimpsta.

4. „Zero. Alyvinė Lietuva“. Emilis Vėlyvis nėra mėgstamas kino kritikų ir kaltinamas pigiu Quentino Tarantino bei Guy Ritchie kopijavimu (taip ir yra). Nors genijumi jo nepavadinsi, kino lauko gyvenimą išties pagyvino, jo filmai komerciškai sėkmingi ir mėgstami žiūrovų. O jis pats ir jo pretenzijos tapo savotišku savo laiko ženklu. Aišku, tai labai mizoginiškas kinas, bet tiek lietuviškame kine, tiek socialinėje tikrovėje tai iki šiol yra norma.

5. „Kolekcionierė“. Filmas išsiskiria feministine tematika, puikiu Gabijos Jaraminaitės vaidmeniu. Jaraminaitės herojė laužo lietuvių kine įsitvirtinusias moters reprezentacijos klišes, ji nėra tik pasyvus, dekoracijos funkciją atliekantis objektas ar racionalios logikos nepaisantis gaivalas. Jaraminaitės Gailė, kurios žvilgsnis gali skrosti nelyg skalpelis, – aktyvi veikėja, manipuliuojanti savo įvaizdžiu. Gailė pati kuria taisykles, realizuodama savo fantazijas ir kurdama nepatogias situacijas, kurios demaskuoja socialinį maskaradą.

6. „Barzakh“. Mantas Kvedaravičius – kūrėjas, netelpantis į nacionalinio kino rėmus, jam buvo įdomūs globalūs procesai, karo, teroro tema ir kaip tai veikia žmogų bei jo kasdienybę. Neįprasta ir tai, kad jis nebaigė kino studijų, buvo antropologas. Kvedaravičius praplėtė nacionalinio kino temas ir geografiją.

7. „Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius, 2016). Filmas atkreipė dėmesį į proletariškus veikėjus, tačiau Blaževičius personažų ir jų aplinkos, kaip kad įprasta nacionaliniame kine, neegzotizuoja, nevaizduoja jų kaip mažųjų žmonių-filosofų ar juokingų „budulių“, o siekia parodyti, „kaip yra gyvenime“, natūralisti&scar

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama