Neoniniuose labirintuose

Rytinės Brazilijos pakrantės mieste dvidešimtmetis Eraldo (Iago Xavier) dirba vietinei narkobaronei Bambino, nors mieliau pragyvenimui užsidirbtų būdamas mechaniku. Po nenusisekusio paskutinio darbo vaikino ieško ir Bambino, ir policija. Prieglobstį jis randa sekso motelyje „Destino“, priklausančiame neurotiškam Elijui (Fábio Assunção) ir jo žmonai Dajanai (Nataly Rocha). Tarp jų trijų užsimezga santykių trikampis, kurstomas aistros, dominavimo ir pavydo.

Su filmu „Motelis Destino“ („Motel Destino“, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, 2024) Brazilijos režisierius Karimas Aïnouzas tarsi sugrįžta prie savo kūrybos ištakų – filmo temos ir stilistika kiek primena jo melodramą „Futuro paplūdimys“ (2014). Akivaizdu, kad gimtinės karštis ir vietos gyventojų temperamentas režisieriui daug artimesni nei iliustratyvus ekskursas į šaltą karaliaus Henriko VIII Angliją „Karalienės žaidime“ (2023).

Operatorė Hélène Louvart, atsakinga ir už sapniškus Alice Rohwacher filmų vaizdus, siurrealiame Aïnouzo neonoire taip pat jaučiasi savo stichijoje. Kartu su režisieriumi ji kuria hedonistinį neoninį rojų, kuriame mažai kam rūpi už jo sienų egzistuojančio pasaulio moralė. Ryškios, sodrios spalvos kontrastuoja su tamsiais kambariais, pripildytais malonumų ieškančių motelio lankytojų. Sekso scenos „Motelyje Destino“ – ne tik erotika. Režisierius leidžia kūnams kalbėti, ir jie daug išraiškingesni už skurdžius dialogus. Kūnai filme kalba ne tik apie aistrą, ilgesį, bet ir apie slopinamą homoseksualumą ar ambicijas dominuoti. Amino Bouhafos garso takelis papildo motelyje apsistojusių lankytojų dejones – kaip ir darbuotojams, be didelių emocijų keičiantiems patalynę ir dezinfekuojantiems kambarius, taip ir žiūrovams jos pamažu virsta foniniu triukšmu.

Motelio erdvė iš pradžių atrodo kaip nesibaigiančių koridorių labirintas, kur viskas vyksta už uždarų durų. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas – tai netrunka suprasti ir Eraldo, vis labiau įtraukiamas į keistą motelio ir jo savininkų gyvenimą. Filmo režisierius žaidžia su ribomis, ambivalentiškumu. Praviri kambarių stebėjimo langeliai, prakaituotų, susiliejusių kūnų kadrai griauna motelio sienas, keičia nusistovėjusias ribas – realybė maišosi su fantazija, privatumas su viešumu, o filmo protagonisto jaučiama aistra kartu yra ir grėsmė jo gyvybei. Seksas ir mirtis – du ryškūs filmo motyvai – ima atrodyti ne taip ir toli vienas nuo kito.

Eraldo – jaunosios Brazilijos kartos socioekonominės situacijos atspindys. Prastas išsilavinimas (vienoje scenų atskleidžiamas jo ribotas gebėjimas skaityti) lemia menkas ateities perspektyvas. Kad išgyventų, jis nuo jaunumės priverstas įsitraukti į nusikalstamą veiklą: galią turinčių visuomenės atstovų rankose – visi įrankiai, leidžiantys išnaudoti Eraldo ir panašius į jį. Tačiau, nepaisant priklausymo nusikalstamam pasauliui, Eraldo atrodo naivus, lengvai pasiduodantis svetimoms manipuliacijoms (ne tik Bambino, bet ir Elijaus, o galbūt – ir Dajanos). Kartu jis persekiojamas kaltės ir gedulo dėl brolio žūties, o krūtinėje verda noras bet kokia kaina ištrūkti iš užburto rato, kuriame atsidūrė. Todėl motelio erdvė tampa Eraldo kovos su vidiniais demonais ir su visuomenės jam primestu vaidmeniu veidrodžiu. Ant sienų kabantys keisti Bambino priešiniai atliepia personažo blogą lemtį ir vidines baimes, motelį apsupę ar net į jį patenkantys gyvūnai, kaip kad didžiulė gyvatė, primena apie gyvulišką žmogaus instinktų prigimtį, ir tai filme apima ne tik seksą.

Pabaigoje Aïnouzas staiga pakeičia filmo toną. Erotika virsta trileriu, neoninę motelio saulę keičia nakties tamsa. Keičiasi ir nuogi kūnai – iš aistros objektų jie tampa pažeminti, gėdingi. Nors pabėgimas iš keisto rojaus tiesiai į realybės pragarą atrodo kiek skubotas, ypač atsižvelgiant į filmo trukmę (kaip ir į ne iki galo realizuotą filmo personažų meilės trikampį), negalima sakyti, kad jis netikėtas – subtili įtampa ir bloga nuojauta justi viso filmo metu.

Ryškių spalvų, dejonių, simbolių pilnas „Motelis Destino“ – kūniško, juslinio kino šventė. Tačiau neoniniuose labirintuose Aïnouzas sujungia socialinį komentarą su išsilaisvinimo pasaka. Motelis „Destino“ filmo protagonistui tampa ne tik likimo, bet ir sprendimų vieta.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama