Nuo romantizmo kokakolos iki muzikos traukos

Vos atsisėdusi salėje į kėdę, už nugaros išgirdau trijų vyrų pokalbį. Du iš jų daugmaž dvidešimt penkerių, kitas kur kas vyresnis.

– Na, mano mėgstamiausias kūrinys tai „Moonlight“ sonata.

– Kokia čia sonata? – paklausė vyresnis klausytojas.

– Jaučiu, čia ta, „Mėnesienos“, – paaiškino trečiasis.

– Aaa. Mano tai Vivaldžio „Metų laikai“, – prisipažino antrasis.

– Na, aš tai mokykloj per muzikos pamokas miegodavau. Įsijungdavau tik svarbiausiose vietose, – pokalbį užbaigė jaunasis koncerto lankytojas.

Šis nugirstas pokalbis ir susirinkusių į koncertą stebėjimas per pertrauką leido susidaryti nuomonę apie didžiosios dalies publikos santykį su akademine muzika, koncertų lankymo kultūrą. Dabar tikrai „vienos žinomiausių Lietuvoje pianisčių“ jie būtų pavadinti „kokakola“. Gana nemažo klausytojų būrelio vėlavimas, vis girdimas šnabždesys, telefono skambučiai, šiurenimai, užtrauktukų segiojimai girdėjosi visą vakarą... Tiesa, publika sėdėjo tik parteryje. Kilo klausimas – ar nesausakimša salė priklauso nuo atlikėjų? O gal nuo koncerto programos?

Vakarą talentingas jaunosios kartos pianistas Ignas Maknickas pradėjo Fryderyko Chopino valsais (op. 34 Nr. 2; op. 64 Nr. 2; op. 69 Nr. 1 ir Nr. 2) bei Polonezu-fantazija As-dur, op. 61. Galbūt žinoma Chopino pavardė ir tokie populiarūs, klasikinės muzikos popsu netgi vadinami lenkų genijaus kūriniai buvo akstinas susirinkti rečiau koncertus lankančiai publikai.

Maknicko skambinimo buvau pamaloninta. Didžiausi pagyrimai jam skrieja dėl scenoje išlaikyto santūrumo, neperspaustų emocijų, skoningumo. Juk kartais dirbtinis, kone ekstremalus atlikėjų jausmingumas netgi trukdo klausytojui, o ir atrodo ne itin harmoningai. Išskirtinai norėtųsi pagirti valso op. 64 Nr. 2 atlikimą. Yra ne kartą tekę girdėti, kai pianistai boso liniją atlieka staccato, kas, mano nuomone, svetima šiam kūriniui, o šį vakarą to išvengta. Tiesa, suabejojau valso op. 69 Nr. 1, dar vadinamo „Atsisveikinimo valsu“, atliekamais pasažais. Vietomis, ypač pirmoje kūrinio pusėje, jie skambėjo kiek skubotai, neharmoningai. Bet apskritai pirmoji – solinė – koncerto dalis padarė puikų įspūdį.

Antroje vakaro dalyje su pianistu Ignu Maknicku griežė solidusis Čiurlionio kvartetas: Jonas Tankevičius (pirmas smuikas), Darius Dikšaitis (antras smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Elena Daunytė (violončelė). Atlikėjai pristatė Lietuvoje itin retai girdimus kompozitorius ir vienus žymiausių jų kūrinių: XX a. pradžioje sukurtus vokiečio Juliaus Röntgeno Fortepijoninį kvintetą Nr. 2 a-moll, op. 100, ir vengro Ernö Dohnányi Fortepijoninį kvintetą Nr. 2 es-moll, op. 26.

Tikėjausi aukštos atlikimo kokybės – ir ją gavau. Žavėjo beveik viskas: nuo programos pasirinkimo iki kūrinio skambesio, nuo ištransliuotos kūrinio visumos ar jo dalių emocijos iki tarpusavio komunikacijos ir saikingo, bet dėmesį prikaustančio vaizdo scenoje sukūrimo. Vis dėlto sakyčiau, kad didžiausias koncerto pliusas – nuoseklus susirinkusios publikos paauginimas muzikos srityje: programa pradėta žinomais, itin dažnai grojamais kūriniais, vėliau per Polonezą-fantaziją atskleista ir kitokia Chopino pusė, kol galiausiai pristatyta visiškai nežinoma, įdomi, kamerinio žanro kūryba. Po šio koncerto, tikiu, publika tikrai nebus kaip paprasta „kokakola“, bet jau palygintina su daugiau ar mažiau ją papildančiu „espresso“. O ir koncertuose galbūt apsilankys dažniau.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama