Svajonių mėsmalėje

Filmai (vėliau – ir TV serialai) apie svajonių fabriko užkulisius egzistuoja turbūt tiek pat laiko, kiek ir pats Holivudas. Ne tik Gene’as Kelly ir Stanley Donenas, kurie, žinoma, į galvą ateina pirmieji, bet ir broliai Coenai, Spielbergas, Tarantino, Lynchas pasakojo savo istorijas apie Holivudo spindesį ir skurdą, kurios yra ir ironiškas žvilgsnis į save, ir kartu – amžinos meilės kinui bei jo kuriamai magijai deklaracija. Atrodytų, kai visos istorijos jau papasakotos, o ne vienas kolega yra patyręs nesėkmę (pvz., HBO serialas „Franšizė“ tik ką buvo atšauktas po pirmo ir paskutinio ne itin sėkmingo sezono), šį kartą savo laimę serialu „Studija“ („The Studio“, rež. Seth Rogen ir Evan Goldberg, JAV, 2025) bando „Apple TV“.

Dešimties dalių serialas – Holivudo industrijos, pozicionuojančios save kaip meno puoselėtoją, tačiau labiau už viską norinčios uždirbti kuo daugiau pinigų, satyra. Oportunizmas yra serialo personažų religija. Realiame gyvenime Sethas Rogenas – gana produktyvus prodiuseris, todėl teiginys, kad „Studijoje“ jis vaidina savo paties versiją (kiek didesnį nevykėlį ir konformistą) nėra labai toli nuo tiesos. Jo kuriamas Matas Remikas – prodiuseris ir ką tik iškeptas kino studijos „Kontinental“ vadovas. Save jis laiko kūrėju, svajoja apie savąją „Anę Hol“ ir yra įsitikinęs, kad, pagaliau gavęs pelnytą poziciją, gali sujungti meną ir komerciją. Tačiau jis nepasiruošęs iššūkiams ir kompromisams, tenkantiems kartu su naujomis pareigomis. Išlikti visų mėgstamam, išsaugoti savo principus, laviruoti tarp didelių ego ir nenuvaryti studijos į dar didesnius finansinius nuostolius, pasirodo, tiesiog neįmanoma.

„Mėsmalė“, – trumpai darbo subtilybes apibendrina buvusi studijos vadovė ir Mato mentorė Patė (Catherine O’Hara). Matas Patės vietą užima tada, kai ji atsisako dirbti su gėrimo koncentrato „Kool-Aid“ reklaminiam simboliui skirtu filmu. Sunkiai tvardomas Mato džiaugsmas perlipus per galvą savo mokytojai – taip pat ironiškas Rogeno komentaras apie aplinkos, kurioje tenka dirbti, etiką. Pirmoje serijoje į Mato akiratį patenka Martino Scorsese’s scenarijus apie Džonstauno skerdynes ir jų metu panaudotą užnuodytą limonado koncentratą. Matas jaučiasi beveik įgyvendinęs savo pirmąją užduotį ir įsitvirtinęs vadovo kėdėje, tačiau vykdomasis studijos vadovas Grifinas Milas tikisi spalvingos pramogos visai šeimai su populiariais socialinių tinklų šokiais. Todėl „Studija“, visų pirma ir svarbiausia, yra pasakojimas apie tai, kaip viskas žlunga – svajonės, kinas, Holivudas. Norėtųsi, kad tai būtų fikcija, tačiau matant pastarųjų metų realijas panašiau į susinaikinimo instrukciją.

„Studija“ nėra tipinis serialas su linijiniu naratyvu, besitęsiančia istorija ir besivystančiais personažais. Veikiau tai epizodai iš studijos darbuotojų gyvenimo, trumpi situaciniai pasakojimai, kai kiekviena serija skirta atskiram kino industrijos aspektui (ir kartu – naujai dilemai bei nesėkmei), su kuriais kino kūrimo kelionėje tenka susidurti darbuotojams: su projekto paieškomis, aktorių atranka, finalinės scenos filmavimu, pirmosios versijos peržiūra.

„Studijos“ stiprybė yra ne tik gerai atpažįstami profesiniai niuansai (neabejoju, kad Lietuvos prodiuserių darbas mažai kuo skiriasi), tačiau ir nesibaigiančios nuorodos į kino pasaulį – filmus, kūrėjus, jų stilių, festivalius, būsimus projektus. Net vykdomojo prodiuserio pavardė pasiskolinta iš Roberto Altmano „Žaidėjo“. Atrodo, kad „Studija“ skirta saviems – tiems, kurie dirba ir domisi, o ne tiems, kurie tiesiog nusprendė atsipalaiduoti priešais televizorių. Ekrane savo vardais pasirodo visas būrys Holivudo žvaigždžių – aktorių ir režisierių. Prieš kameras jie su pasimėgavimu vaidina savo scenas, nebijodami pasirodyti susireikšminę, nemalonūs ir atvirai pasijuokti patys iš savęs (ko vertas vien Ronas Howardas, negalintis priimti savo filmo kritikos) ar pakurstyti vieną kitą apie save sklandantį gandą.

Geriausiai Rogeno ir Goldbergo režisūrą apibūdintų žodžiai „greitis“ ir „chaosas“. Serijas sudaro ilgų kadrų sekos (viena serijų ir pati yra apie ilgą finalinį kadrą) – tinkamas pasirinkimas nuolatinei kadre matomai beprotybei perteikti. Kamera nesustodama seka personažus, kai šie juda per lokacijas, rėkia, kalba vienas per kitą, – veiksmas niekad nesustoja ir visai be sinchrono vyksta kiekviename kadro kampe. Netrūksta stilingų žaidimų: vienoje serijų imituojamas film noir detektyvas, senojo Holivudo žavesys, kuris atsispindi retro užsklandose, senuose automobiliuose ar Mato pasirinktame smėliniame kostiume. Kūrėjai su atida atkuria autentiškas filmavimo aikšteles ir net įrengia visą „Kontinental“ studiją, po kurios užkaborius įdomu vaikščioti su serialo personažais. Smulkmenos, į kurias įdėta daug darbo, byloja, kad ne viskas „Studijoje“ yra vien tik ironija.

Prisipažinsiu, kad nusivylimas „Studija“ ateina dėl didesnių lūkesčių – to, ko niekas lyg ir nežadėjo, bet vis dėlto norėjosi sulaukti. Seriale yra iš profesinės kasdienybės ir žmogiškųjų ydų kylančio puikaus humoro, kaip ir gana nevykusio. Meilės kinui, saviironijos ir neabejotino mėgavimosi savo darbu – kadre ir už kadro. Vis dėlto jam trūksta etiudus sujungiančios ir juos „įžeminančios“ istorijos, kuri filmo personažus galų gale kažkur nuvestų ir tiesiog intriguotų laukti dar vienos serijos. Kaip ir trūksta apibendrinimo apie žmogaus prigimtį, Holivudo galybę ir keistus laikus – nuo besikeičiančios auditorijos iki krizių ir streikų.

Kita vertus, pervaidinta, hiperbolizuota, beprotiška „Studija“ primena, kad į viską reikia žiūrėti mažiau rimtai (ypač į save pačius).

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama