Penki filmai, atspindintys mūsų laikų dvasią

Europos Parlamento LUX publikos kino apdovanojimai, šiemet jau penktą kartą sujungiantys Europos kino akademijos ir publikos balsus, vėl kviečia pažvelgti į kiną ne tik kaip į meną, bet ir kaip į visuomenės veidrodį. Skirtingai nei tradiciniai kino festivaliai, kuriuose dominuoja industrijos profesionalų ar kritikų vertinimai, LUX išsiskiria demokratiškumu – nugalėtoją renka ne tik europarlamentarai, bet ir visi Europos Sąjungos piliečiai, norintys įvertinti šiuos filmus interneto platformoje. 

Šis apdovanojimas, inicijuotas dar 2007 m. kaip LUX kino prizas, o 2020 m. transformavęsis į dabartinę LUX publikos kino apdovanojimų formą, siekia ne tik švęsti europietišką kiną, bet ir skatinti dialogą tarp politikos, visuomenės ir kūrėjų. 2025 m. nominuoti filmai – „Žiuli vis tyli“ („Julie zwijgt“, rež. Leonardo van Dijl), „Potvynis“ („Straume“, rež. Gints Zilbalodis), „Gyvūnas“ („Animal“, rež. Sofia Exarchou), „Dahomėja“ („Dahomey“, rež. Mati Diop) ir „Perimtas ryšys“ („Intercepted“, rež. Oksana Karpovych) – atspindi šią misiją, nagrinėdami aktualias temas nuo tylos galios iki kolonializmo šešėlių ir karo žaizdų. Tad kuo LUX skiriasi nuo kitų kino apdovanojimų ir kaip tai atsiskleidžia šių metų atrankoje?

LUX unikalumas: ne tik kinas, bet ir vertybės

Pagrindinis LUX apdovanojimų skirtumas nuo, tarkime, Kanų, Venecijos ar „Oskarų“ slypi siekiamybėje. Dauguma festivalių orientuojasi į meninę inovaciją, techninį meistriškumą ar komercinį potencialą, o LUX akcentuoja europietiškas vertybes – socialinį teisingumą, kultūrinę įvairovę, žmogaus teises. Tai nėra tik šūkiai: nominuoti filmai dažnai kalba apie temas, kurios neatsiejamos nuo šių dienų Europos iššūkių – karo, klimato kaitos, lyčių nelygybės ar istorinės atminties. Be to, LUX procesas išskirtinai įtraukus: filmai subtitruojami 24 oficialiomis ES kalbomis, rodomi per nemokamus seansus visoje Europoje, o balsavimo platforma leidžia kiekvienam žiūrovui tapti sprendimų dalimi. Šiemet balsavimas vyko nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. iki 2025 m. balandžio 27 d., o nugalėtojas bus paskelbtas per ceremoniją Briuselyje. 

Tokia demokratinė procedūra lemia ir filmų atranką. LUX nesivaiko madingų vardų ar didelių biudžetų – komisija, sudaryta iš kino profesionalų, ieško kūrinių, kurie ne tik estetiškai stiprūs, bet ir turi ką pasakyti. 2025 m. penketukas – tai savotiškas Europos kino žemėlapis, apimantis debiutus, animaciją, dokumentiką ir fikciją, o kartu – temas, kurios nepalieka abejingų. Pažvelkime į šiuos filmus ir jų dialogą su LUX idėjomis.

„Žiuli vis tyli“: tyla kaip pasipriešinimas

Belgų režisieriaus Leonardo van Dijlio debiutas „Žiuli vis tyli“ jau spėjo sužibėti Kanų kritikų savaitėje ir tapo Belgijos kandidatu į „Oskarus“. Filmas pasakoja apie jauną tenisininkę Žiuli (Tessa Van den Broeck), kuri po trenerio suspendavimo dėl kitos žaidėjos savižudybės atsiduria moralinio pasirinkimo kryžkelėje. Ar kalbėti apie patirtą spaudimą ir galimus piktnaudžiavimus, ar tylėti, kaip to reikalauja sporto pasaulio hierarchija? Van Dijlis meistriškai kuria įtampą per subtilius gestus ir neišsakytus žodžius, o debiutantės Van den Broeck vaidyba alsuoja trapia jėga.

LUX kontekste šis filmas išsiskiria tuo, kad kalba apie tylos kainą – temą, aktualią ne tik sporte, bet ir platesnėje visuomenėje, kur #MeToo judėjimas, tegul ir tylantis, tegul tarsi ir išsprogdinęs susikaupusius skaudulius, vis dar ieško atgarsių. Skirtingai nei festivaliuose, kur „Žiuli vis tyli“ galėtų būti vertinamas už režisūrinį tikslumą ar atmosferą, LUX pabrėžia jo socialinį rezonansą – galios struktūrų kritiką ir jaunos moters kovą už savo balsą.

„Potvynis“: animacija apie išlikimą

Latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio „Potvynis“ – antras animacinis filmas LUX istorijoje po „Bėglio“ (2021) – yra vizualiai hipnotizuojanti pasaka apie vienišą katiną, kuris po potvynio randa prieglobstį laive su kitais gyvūnais. Postapokaliptiniame pasaulyje, kur gamta pasiekė revanšą prieš civilizaciją, „Potvynis“ nagrinėja bendruomenės, prisitaikymo ir klimato kaitos temas. O Zilbalodžio įspūdingi peizažai primena Hayao Miyazaki animacijos dvasią.

LUX pasirinkimas nominuoti „Potvynį“ atskleidžia apdovanojimo siekį parodyti kino įvairovę – animacija retai patenka į tokių konkursų akiratį. Tačiau svarbiau yra filmo ekologinė žinutė, kuri tiesiogiai siejasi su Europos Sąjungos pastangomis nukreipti mūsų raidą ant tvaresnių bėgių. Kitaip nei festivaliuose, kur „Potvynis“ galėtų varžytis dėl techninio išpildymo, LUX jis tampa mūsų planetos ateities metafora – ir kvietimu veikti.

„Gyvūnas“: turizmo tamsioji pusė

Graikų režisierės Sofios Exarchou „Gyvūnas“ – tai nepatogi kelionė į turizmo industrijos užkulisius. Filmas viename Graikijos kurortų seka Kają, animatorę, kurios gyvenimas – tai nesibaigiantis vakarėlių, alkoholio ir emocinio išsekimo ciklas. Exarchou, jau pagarsėjusi savo ankstesniu darbu „Parkas“, vėl gilinasi į trapios egzistencijos temą, o Kają įkūnijanti Dimitra Vlagopoulou atskleidžia personažo vidinį skilimą skausmingai autentiškai.

„Gyvūnas“ išsiskiria kaip socialinės kritikos kūrinys – jis demaskuoja ne tik turizmo industrijos išnaudojimą, bet ir platesnį vartotojiškumo poveikį žmogui. Festivaliuose filmas galėtų būti giriamas už neapdorotą estetiką ar aktorių darbą, tačiau LUX kontekste jis tampa diskusijos apie darbo teises ir žmogiškąją pramogų kainą dalimi. Tai filmas, kuris nepalieka abejingų, – ir būtent tai LUX vertina.

„Dahomėja“: istorijos susigrąžinimas

Mati Diop dokumentinis filmas „Dahomėja“, pelnęs „Auksinį lokį“ Berlinalėje, pasakoja apie 26 Dahomėjos karalystės lobių kelionę iš Prancūzijos muziejų atgal į Beniną – beveik po 130 metų nuo jų pagrobimo kolonijiniu laikotarpiu. Diop sujungia kadrus iš muziejų, beniniečių studentų diskusijas ir poetinį pasakojimą, keldama klausimus apie restituciją, kultūrinę atmintį ir kolonializmo palikimą.

LUX pasirinkimas nominuoti „Dahomėją“ rodo apdovanojimo dėmesį istorinei atsakomybei – temai, kuri Europoje vis dar kelia karštas diskusijas. Kitaip nei festivaliuose, kur filmas vertinamas už hibridinę formą ar poetiškumą, LUX jis tampa platforma kalbėti apie tai, kaip Europa žiūri į savo praeities veidrodį. Tai ne tik meninis, bet ir moralinis iššūkis žiūrovams.

„Perimtas ryšys“: blogio banalybė ir karo aidai

Oksanos Karpovych dokumentinis filmas „Perimtas ryšys“ – tai skaudus žvilgsnis į Rusijos invaziją Ukrainoje. Filmas remiasi slapta įrašytais rusų karių pokalbiais su savo artimaisiais. Šie pokalbiai atskleidžia karo žiaurumą, dehumanizaciją ir kontrastuoja su nusiaubtos Ukrainos vaizdais. Karpovych kuria ne tik liudijimą, bet ir meditaciją apie atsparumą bei netektį.

LUX kontekste „Perimtas ryšys“ yra akivaizdus politinis pasirinkimas – karas Ukrainoje lieka degančia Europos žaizda, o filmas įkūnija solidarumo ir pasipriešinimo dvasią. Festivaliuose jis galėtų būti vertinamas už dokumentinį autentiškumą, bet LUX jį paverčia balsu tiems, kurie kovoja ir išgyvena. Tai filmas, reikalaujantis ne tik žiūrėti, bet ir veikti.

Kodėl šie filmai?

2025-ųjų LUX nominantai – ne atsitiktinė kolekcija, o kruopščiai atrinktas penketukas, atspindintis šių dienų Europos pulsą. Filmai skiriasi stiliumi ir forma, bet siejasi per temas, kurios rūpi tiek politikams, tiek piliečiams: galia ir tyla, gamta ir išlikimas, darbas ir išnaudojimas, istorija ir atsakomybė, karas ir atsparumas. LUX nesiekia konkuruoti su festivaliais – jis papildo juos, siūlydamas kiną kaip įrankį refleksijai ir pokyčiui.

Skirtingai nei tradiciniai apdovanojimai, LUX neapsiriboja kino burbulu – jis kviečia kiekvieną iš mūsų tapti proceso dalimi. Tad jei dar nesate matę šių filmų, ieškokite nemokamų seansų savo mieste ar šalyje ir balsuokite. Nes 2025 m. LUX nugalėtojas bus ne tik kino, bet ir mūsų visų pasirinkimas.

Ir paskutinis argumentas – tai tiesiog labai geri filmai. 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama