Žinai gi, kas per Velykas būna

Pievėnuose saugoma sena, iš neatmenamų laikų atėjusi tradicija. Iki Velykų ryto, per visą naktį, kaimo žmonės, apsirengę mėlynomis, žaliomis, baltomis ir raudonomis kareivių uniformomis, apsiginklavę mediniais kardais, budi bažnyčioje ir saugo Nukryžiuotąjį, kurį persirengėliai visaip stengiasi išvogti. Ši teatralizuota religinė apeiga Lietuvoje išlikusi tik atokiame Žemaitijos kaime, nors kadaise buvo plačiai paplitusi.

Toks išskirtinis reiškinys anksčiau ar vėliau negalėjo neprivilioti kino kūrėjų. Ir iš tiesų sudomino juos, ir ne vieną kartą. Režisierius Arūnas Matelis 1996 m. sukūrė trumpametražę juostą „Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų“. Joje režisierius būdinga savosios –„lūžio kartos“ – stilistika sukūrė poetinį pasakojimą apie pavasarinio potvynio apsemtą kaimą, kuriame vyksta senovinės apeigos, o kažkur, ne taip toli, rūkuose išnyra ir gaudžia šių laikų didžiulės gamyklos įrenginiai. Senos praeities ir dabarties santykių dinamika šiame filme atsiskleidžia asociatyviais poetiniais vaizdais, bandymu užčiuopti prieš kino kamerą tekantį laiką. Kontempliatyvi filmo nuotaika, lėtas ritmas panardina į šventos nakties apeigų paslaptį.

Praėjus beveik 30 metų režisierė Giedrė Beinoriūtė atvažiavo į Pievėnus kurti savojo filmo. Jos santykis su filmuojama medžiaga – jau visai kitoks. Kaip ir ankstesniuose savo dokumentiniuose darbuose, ji užmezga atvirą, šiltą ir nuoširdų santykį su filmuojama aplinka, sutiktais žmonėmis. Režisierė ramiai ir atidžiai stebi, o gal, tiesą sakant, tiesiog išgyvena kartu su visais tą laiką čia. O tame čia – lyg toje pavasarinėje pūgoje pirmuose kadruose – neatskiriamai persimaišo ir kasdienybė, ir sakralumas.

Be to, režisierė filme įveda dar vieną ryškią liniją. Vis kur nors pasigirsta iš įjungto radijo skaitomi nerimą keliantys pranešimai apie karą Ukrainoje. Toks režisierės sprendimas tik dar aiškiau ir stipriau padeda suskambėti pagrindinei filmo minčiai – kokia brangintina ir trapi ta taiki mūsų kasdienybė, su visais įprastais rūpesčiais ir šventiniais ritualais.

Iš rytinio rūko, skambant giesmei, pamažu iškyla kaimo kontūrai. Šaltas pavasario rytas, kelios savaitės iki Velykų. Varpai kviečia į bažnyčią. Bet tada sacrum intonaciją keičia profanum – darbą pradeda krosnele šildoma kaimo parduotuvėlė, į kurią reikia atnešti malkų, o pagrindinei senosios ceremonijos organizatorei reikia imtis telkti pajėgas šiam reikalui. „Per Velykas, kas būna, žinai gi“, – sako skambinėdama visiems, „ar laisvas, ar kas tą dieną“. „Žinai savo pareigą“, – primena ceremonijos senbuvis. „Nu kūtvela, tu kūtvela“ būsi, jei nedalyvausi.

Žemaitiškas kalbėjimas suteikia dar daugiau gyvastingos žaismės ir humoro, kurio filme ir taip netrūksta. Šviesaus, išmintingo, žmogiškas silpnybes sušildančio. Ar tai būtų pagyvenusių draugių pasisėdėjime aptariamos Naujojo Testamento tiesos, ar jų tiesiog feministinis ginčas apie moters vietą bažnyčioje, ar jau kitų susibūrime aptarinėjamas vaišių stalo paruošimas, ar mišrainių pjaustymas, ar aiškinimasis, kas dalyvaus ceremonijoje, o kas čia „principus rodo“...

Švelnus, kartais net sugraudinantis humoras skleidžiasi ne tik žmonių kalbose, bet ir vaizduose. Ko verta vien ta scena, kai lauke repetuojančiam muzikantui du jo šuniukai vieningai pritaria. Gyvūnai, beje, dalyvauja pasiruošime šventei lygiomis teisėmis su visais bendruomenės nariais. Filmo operatoriaus Mindaugo Survilos kamera vis pagauna juos: ir stogu bėgančią voveraitę, ir širšę, ir paukščius, ir šunis.

Visas kaimas ruošiasi metų įvykiui. Reikia ir aprangą sužiūrėti, ir prisiūti baltas juostas ant uniformų kelnių, ir rankomis išskalbti kelias dešimtis pirštinių, ir suruošti ryto vaišes naktį budėjusiems, ir visą veiksmą suorganizuoti.

Pasirinkta filmo struktūra – nuosekli ir tradicinė. Iš pradžių matome, kaip ruošiamasi šventei, paskui ir pačias Velyknakčio budynes, o tada vėl į kasdienybės ritmą grįžtantį kaimo gyvenimą. Tačiau režisierė pastebi, kad šalia šventosios nakties apeigų toliau tęsiasi ir pokštai, ir vaikų išdykavimai, ir dalykiškas reikalų tvarkymas, ir atvirkščiai – kasdieniuose reikaluose įžvelgiama tiek sakralumo. 

Viską įprasmintai susieja filmo garso takelis, kuriame girdime bažnyčioje giedamas Kalvarijų kalvas ir latvių kompozitoriaus Vestardo Šimkaus muziką, kurioje ir sakralinis vargoniškas gaudesys, ir kiekvienos kasdienybės akimirkos grožį perteikiantis skaidrumas. 

Tos ramios scenos, kai žmonės daro, ką turi daryti, kai pareiga yra ne kažkas primesta, o savaime suprantama, ir įprasmina šį senos tradicijos išsaugojimą, kuris sujungia visą bendruomenę nuo mažo iki seno per šventę, žaidimą ir simbolį. Gal kažkur Pievėnuose iš gilios praeities užsilikęs tas velykinis ritualas (jau net nebesvarbu, ar iš religinių įsitikinimų jame dalyvaujant, ar, kaip jaunos merginos filme sako, tikint „bulvių maišu“) ir sieja su šaknimis, maitinančiomis mūsų jėgas ir stiprybę ištverti nerimą keliančius laikus. 

P. S. Kaip būtų įdomu kada nors viename seanse parodyti ir Arūno Matelio, ir Giedrės Beinoriūtės juostas apie Pievėnus, suteikti retą progą pamatyti dviejų skirtingų kartų, skirtingo laikmečio, skirtingo braižo režisierių darbus ir pasvarstyti, kaip keitėsi lietuviškos dokumentikos kanonas.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama