„Meno rakto“ ir Teksto rakto“ laureatų pašlovinimas

Scenos meno kritikų asociacija (SMKA) pašlovino 2025 m. apdovanojimų „Meno raktas“ ir „Teksto raktas“ laureatus. Profesionalius scenos meno kritikus vienijanti asociacija kasmet „Teksto raktu“ apdovanoja geriausių kritikos darbų autorius, o „Meno raktu“ – kūrėjus arba prodiuserius, ypač nusipelniusius kūrybiniams scenos meno procesams ir sklaidai. Kovo 31 d. „Menų spaustuvėje“ apdovanojimai įteikti „Teksto rakto“ laureatei teatro ir kino kritikei Rūtai Oginskaitei už teatro atminties išsaugojimą knygoje „kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“ bei teatro ir kino aktoriui, režisieriui Pauliui Markevičiui už kitokio teatro paieškas ir drąsą ieškant nestandartinių kūrybinių sprendimų.

Laudacija „Teksto rakto“ laureatei Rūtai Oginskaitei

„Nežinau, kas yra struktūra“, – šelmiškai radijo laidoje sako Rūta Oginskaitė, pasakodama apie savo parašytas knygas. Taip pat reikia pabrėžti, kad apie jas ji pasakoja ne kaip apie tyrimus, o kaip apie gyvenimo su vienais ar kitais žmonėmis etapus. Jei esate (o tikrai esate) skaitę bent vieną autorės straipsnį, interviu, recenziją, tuo labiau – knygą, iš karto suprasite, apie kokį susidomėjimą žmogumi, jo vidumi ir nesiliaujančiu „kodėl?“ formos varikliu kalbu. Nesvarbu, apie ką rašytų Oginskaitė, visų pirma ją domina žmogus, jo likimas ir pasirinkimai, susidūrimai tarp asmenybės ir kūrybos, kuriuose ir užgimsta menininko istorija.

Būtent scenografės Jūratės Paulėkaitės istoriją – ne biografiją, ne kūrybos kelią – pristato autorės knyga „kartu“. Šimtai nepertraukiamos minties, žvilgsnio ir atidumo puslapių lyg bėgte seka išskirtinę asmenybę, kurios indėlio į ryškiausius Lietuvos teatro metus, jo apibendrinimo taip trūko. Antrindama savo herojės minčiai kalbėti šio laiko aktualijoms tinkama forma, Oginskaitė pasakoja ne tik vienos Paulėkaitės istoriją, bet atverčia kitą teatro istorijos pusę – savalaikę, aštrią, sunkią ir, svarbiausia, pasakojamą iš moters perspektyvos.

Nors skaitant teatrologo prigimtis vertina ir nuodugnų tiriamąjį autorės darbą, „kartu“ nuginkluoja nuoširdumu. Nuoširdžiu suvokimu ir juntama svarba būtent dabar papasakoti Paulėkaitės istoriją, neleidžiant jos užkloti dulkėmis. Lyg scenografė, prieš kiekvieną spektaklį kruopščiai dėliojanti rekvizitą, knygos autorė smulkmeniškai atsirenka savo dėliojamus akcentus. Jie leidžia pabrėžti Paulėkaitės talentą, dažnai gyvybiškai svarbų jos asmenybės ir kūrybinės išraiškos ryšį bei drąsių sceninių sprendimų reikšmę šiandien istorinę svarbą įgavusių spektaklių atsiradimo istorijoje.

Tačiau visa tai atgimsta ne iš užrašų, piešinių ar įrašų. „kartu“ gimsta iš gyvo autorės žvilgsnio į juos sukūrusį žmogų. Dėl to skaitytojas juo taip beatodairiškai seka, nesąmoningai tikėdamasis, jog už kito posūkio kaktomuša susidurs su pačia heroje.

Jūratė Paulėkaitė nešė gyvą kvėpavimą ir bekompromisį buvimą į visas savo apipavidalintas scenas. Rūta Oginskaitė jas atgaivino kiekviename knygos skyriuje – paveiksle, iš jų sukurdama šiuolaikinę dviejų veiksmų teatrinės gyvasties istoriją, sudėdama taškus, kablelius ir pauzes taip, kad atgytų kiekvienas ją skaitantis.

Sigita Ivaškaitė

Laudacija „Meno rakto“ laureatui Pauliui Markevičiui

Gerbiami laureatai, gerbiama publika,

man yra garbė pristatyti „Meno rakto“ laureatą, aktorių ir režisierių Paulių Markevičių. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad tai žmogus orkestras, išbandęs bene visas įmanomas teatrines sritis – vaidinęs, režisavęs, kūręs performansus, instaliacijas, įkvėpęs ir būręs bendraminčius eksperimentams, jungęs mokslą ir meną, teatrą ir astrofiziką. Šiandien režisierius jau turi sukaupęs nemažą darbų, pasižyminčių nestandartiniais sprendimais, kraitį. Neatsitiktinai apdovanojimas jam teikiamas už kitokio teatro paieškas ir drąsą kuriant eksperimentinių ieškojimų platformą.

Daugelis Markevičiaus spektaklių buvo sukurti bendradarbiaujant su Meno ir mokslo laboratorija. Būtent čia susiformavo išskirtinis režisieriaus braižas, išryškinęs jo polinkį prie kosmologinių temų ir eksperimentų. Šiandien savo kūrybinę veiklą Markevičius toliau plėtoja naujai sukurtos kampanijos „Tolyn gilyn“ meninėse praktikose, siūlančiose žiūrovams autentišką patirtį.

O viskas prasidėjo nuo kūnų judėjimo gravituojant tarp mokslo ir Biblijos tiesų spektaklyje „Dalykai“. Vėliau buvo bandymas prisiliesti prie Albert’ą Camus įkvėpusios egzistencinės vienatvės („Alberai, WRU?“). Buvo ir reikalų pažabojant „kvanktelėjusių“ fizikų genialumą („Reikalai“), atmosferinio dangaus ženklų ir signalų stebėjimo („Ženklai“, „Signalai“), žvėrių kalbos šifravimo ir antropoceno analizavimo („Analizuojant žvėrį“), kūrybinės komandos nusileidimo ir užstrigimo Plutone („Plutonas“). Taip pat buvo mažiau eksperimentiški, bet jaudinantys klaidžiojimai po Afganistano karių prisiminimus („Miražas“), bandymai klysti ir ieškoti klaidų prasmės („Errorai“). Ir, žinoma, naujausias darbas „Café existans“, panardinęs žiūrovus į bohemišką veikėjų aplinką, nenusakomų būsenų, jausenų atmosferą.

Kad ir kokios formos, temos, žanro kūrinį pasirinktų, Markevičius kone visuomet peržengia įprastas teatro ribas, nes niekada į jas nesitaiko. Jungdamas meną ir mokslą jis jau savaime patenka į tarpdiscipliniškumo erdvę, reikalaujančią filosofinių jungčių ir performatyvumo. O tai – dialogo erdvė, leidžianti režisieriui ne tik nustatyti santykį su žiūrovu ir žiūrovo santykį su scena, bet ir atverti naujų patirčių horizontus.

Šiandien Markevičius save pozicionuoja kaip patyriminio teatro kūrėją. „Pirmiausia esu ieškotojas, keliaujantis per patirtis teatre“, – sako jis, kalbėdamas apie savo naujus pasirinkimus „Tolyn gilyn“ veikloje. Dabartinis režisieriaus siekis – kurti tokią spektaklių tikrovę, kurioje įvyktų kolektyvinis išgyvenimas kartu su žiūrovais. Savo spektakliais jis kviečia juos susitikti, pabūti kartu ir patirti drauge. Technologijų pasaulyje tokie susitikimai tampa prabanga, tad viliamės, kad Markevičiaus kelionė per patirtis teatre bus išties prasminga.

Lina Klusaitė

SMKA inf.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama