Nesusvyruojantys tiesos kely

Laisvoji improvizacija yra patikimas vertybinis lakmusas. Jos negali sumeluoti, imituoti. Ji nesileidžia užgniaužiama ir yra nenugalima – autentiška, gryna, švari žmogaus saviraiškos forma, išsiskleidžianti visur, kur jai atsiveriama.

„Improdimensija“ – svetinga šiam menui sala. Vienokią patirtį formuoja stambieji festivaliai, iškeliantys šią muziką po prožektorių spinduliais didelėje scenoje, gausios publikos akivaizdoje. Ir visai kitą aplinką patiriame šiame cikle, kuris suvienija iškilius, tarptautinio lygio muzikantus mažame kambary – paprastai, betarpiškai, kasdieniškai. Žinau, kad tai lemia praktinės aplinkybės, bet labai branginu tą aurą ir paprastumą, gaubiantį nepaprastus žmones. Balandžio 5 d. susitikimas vyko Lietuvos kompozitorių sąjungos salėje, grojo Joe McPhee (tenoro saksofonas), Steve’as Swellas (trombonas), Markas Tokaras (kontrabosas) ir Klausas Kugelis (būgnai).

Tai buvo glaustas, vieno „seto“ seansas, iš trijų „kompozicijų“, arba, sakykime, fazių. Pirmoji pasklido kaip malda, kaip aistringas gospelas – garsingas, lengvai pripildantis Kompozitorių sąjungos salę sklidiną ir tikriausiai prasiskverbiantis išorėn, išsiliejantis po visą miestą neregimais gydančios energijos upeliais... Apie tai lengva fantazuoti, klausantis Joe McPhee saksofono garso: jis nepaprastai minkštas, aksominis (tai reta rūsčiame avangardo žanre), bet lengvai transformuojasi į ekspresyvų riksmą ir begalę kitų pavidalų. Melodingi jo improvizacinių idėjų motyvai perveria kolektyvinio kūrybinio srauto audinį – itin tirštą ir pilną kaitos. Tarpusavio idėjų apytaka intensyvi, greita, kaip ir dinamika – nerimstanti, banguojanti, po kiekvieno mažo atoslūgio besiveržianti į naują prakilnią kulminaciją.

Klauso Kugelio skalė – lemtinga toje antplūdžių ir atoslūgių dramoje. Jo „firminiai“ tremolo – nuo vos girdimų tolimo griaustinio aidų iki nenumaldomų, didžiulių pliūpsnių, ištykštančių per lėkštes, – nepaliaujamai kurstė, įkrovė tą beribę, daugiagarsę giesmę, kol ji ištirpo gęstančia fermata...

Antroji fazė pradėta austi Marko Tokaro – ukrainiečių kontrabosininko, savanorio kario, kuris tiesiai iš fronto vyksta į muzikines misijas (esame jį girdėję ir viename Vladimiro Tarasovo projektų). Šaižios stryku braukiamų stygų aimanos formuoja įsiprasminančią turtėjančių reljefų liniją, Joe McPhee įstoja kontrapunktu, Klausas Kugelis atitaria spalvindamas, palikdamas erdvės melodiniams balsams, paskiausiai prisideda Steve’as Swellas. Jų minčių greitis išlieka toks pat žaibiškas, vyksta daugybė subtilių apsikeitimų, spontaniškų sureagavimų, bet vystymas plėtojamas kitoje dinaminėje plotmėje: tai nuosekli kelionė link aiškios kulminacijos, kuri netikėtai ištirpsta muzikinės dėžutės skaidrumo epiloge...

O trečioji fazė užgimsta tiesiog iš nieko – iš tylių stuksenimų, greitai susipinančių į įmantrų polifoninį raizginį, kuris nejučia „aplimpa“ preparuoto kontraboso smūgiais, efektingais trombono growl’ais, saksofonas vis įmeta melodinių motyvų „anglių“, kurias akimirksniu transformuoja bendrai kuriamo pasakojimo liepsna, baigianti degti sodriu, ryžtingu, atkakliu, nepalaužiamu kontraboso solo. Ir staiga jis nutyla, palikdamas ausį nustebusią ir nesaugią, nesulaukusią optimistinės atomazgos.

Ne laikas optimistinėms atomazgoms. Laisvi kūrėjai nesiima kurti alternatyvaus pasaulio, jiems rūpi šis, tikras. Jis nusipelno tikros muzikos.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama