Tarp „Krikštatėvio“ ir „Pilkų debesų“

Po apdovanojimų Venecijos kino festivalyje Brady Corbeto „Brutalistas“ („The Brutalist“, JAV, D. Britanija, Kanada, 2024) imtas lyginti su Francio Fordo Coppolos „Krikštatėviu“, Paulo Thomo Andersono „Bus kraujo“ ar Sergio Leone’s „Kartą Amerikoje“. Ne tik žiūrovus, bet ir kritikus šis filmas suskaldė. O Corbetas turbūt siekė sugrįžti į didįjį praeities kiną, mat juosta nufilmuota senokai nebenaudojama „VistaVision“ technologija. Filmas didingas ir savo trukme – trys su puse valandos su įžanga, pertrauka ir epilogu. Išsėdėjusi kankinančią trukmę, susidariau įspūdį, kad Corbetas užsimojo pabūti Orsonu Wellesu ir sukurti savąjį „Pilietį Keiną“... Kartu vis abejojau, ar nežiūriu kokios amerikietiškos „Pelėdų kalno“, „Emilijos iš Laisvės alėjos“ ar „Tarp pilkų debesų“ versijos, o kai kurie haliucinaciniai šokių ar vakarėlių epizodai priminė Algimanto Puipos kiną.

Istorija aprėpia tris Vengrijos žydų architekto Laslo Toto (Adrien Brody), 1947 m. atvykusio į JAV, tragiško gyvenimo dešimtmečius. Laukdamas Europoje įstrigusios žmonos Eržbetos (Felicity Jones) ir dukterėčios Žofijos (Raffey Cassidy), architektas, prieš keliaudamas į klestinčią Pensilvaniją, pasimėgauja sekso darbuotojų paslaugomis, šios – slepiasi Niujorko pastatų šešėliuose. Kad suprastume, kokia tuomet buvo klestinti Pensilvanija, ekrane rodomi reklaminiai klipai. Čia Totas susipažįsta su snobu milijonieriumi Van Burenu (Guy Pearce), tapsiančiu architekto gyvenimo prievartautoju ir prakeiksmu.

Pastebėjęs Toto, baigusio architektūros studijas garsiajame Bauhause, talentą, Van Burenas paskiria jį įgyvendinti milžinišką projektą – suprojektuoti pastatą, kuriame turi įsikurti biblioteka, gimnazija ir bažnyčia. Nuo tos akimirkos prasideda menininko, vizionieriaus architekto, išgyvenusio Holokaustą, nuoseklus riedėjimas į dugną (galima net sakyti – į pragarą). Laslo kenčia nuolatinį skurdą, o kur dar kiekviename žingsnyje persekiojantis antisemitizmas, narkotikai, alkoholis, išnaudojimas, panieka, kurią įkūnija milijonieriaus šeima, nepakeliama vienatvė... Adrieno Brody suvaidintas architektas – tarytum Kristus, kuriam reikia iškęsti visas pasaulio nelaimes. Susitikimas su žmona ir dukterėčia – ašarų pakalnė, desperatiškas vyro ir žmonos seksas – kone kančia ir prievarta (vyro, ne moters). Kiekvieną vakarienę galima pavadinti vargo vakariene. Kiekvienas monologas ar dialogas – nelyg pranašo tekstai ar kažkur girdėtų posakių mišinys.

Tiesą sakant, susidarė įspūdis, kad Brody vaidina tą patį personažą, kurį kadaise įkūnijo Romano Polanskio filme „Pianistas“ (2002). Jau ką šis aktorius moka – tai verkti ir kentėti, atrodyti labai prislėgtas. Beje, „Brutaliste“ jo akys nuolat atrodo išverktos. O kaip kitaip – tokia nelaimių sankaupa ant vieno žmogaus galvos sugniuždytų kiekvieną, tačiau žiūrėdamas į jį jautiesi ne sujaudintas, bet labiau priblokštas. Filme sudėta tiek negandų ir siaubo, tiek išbandymų, kad galiausiai visa virsta savotišku grotesku, net karikatūra, o ne nuoširdžiu pasakojimu, beje, kai kurie epizodai išvis primena spektaklį. Filmo moterys – lyg nužengusios iš lietuviško tradicinio kino: moka tik kabintis vyrams ant kaklo, verkti, nekęsti, paaukoti savo gyvenimą dėl vyro. Ką jau kalbėti apie jų neišplėtotus personažus.

Akivaizdu, kad Corbetas „Brutalistu“ norėjo papasakoti apie tai, ką savo filmuose rodė anksčiau išvardyti režisieriai, su kuriais jis buvo lyginamas: pavaizduoti Ameriką kaip Gorgonę medūzą – visų galimybių šalį, kuri svajones siurbia ir jas pražudo, kur aukštinamas godumas, o paminklai statomi ant vargšų kaulų, parodyti, kaip ten klesti ciniškas kapitalizmas ir antisemitizmas, kaip manipuliuojama galios santykiais. Taigi Totui, pagaliau pasiekusiam Niujorko krantus, Laisvės statula vaizduojama aukštyn kojomis, kad suprastume, kokios dviveidės tos Jungtinės Amerikos Valstijos...

„Brutalistas“ – gyvas įrodymas, kad kinas nėra architektūra, o monumentalus pasakojimas ir tokia pat estetika virsta savotišku savojo „kūrybiško“ ego demonstravimu. Nelabai aiški ir pagrindinė gija, nes filme kenčia visi, miglotą chronologiją ir kontekstą vis paaiškina užkadrinis balsas, kurį dar reikia spėti skaityti. Ir galiausiai tik nevykusiame epiloge tekstu išdėstoma, ką gi iš tiesų pasiekė tas fikcinis architektas, kelių garsių vengrų kilmės asmenybių mišinys Laslo Totas...

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama