Žiūrint į veidrodžius ir save

1958-aisiais aštuoniolikmetis Brianas De Palma pamatė Alfredo Hitchcocko filmą „Svaigulys“ – tai vienas svarbiausių jo gyvenimo įvykių. Vėliau jis tapo režisieriumi ir beveik visą gyvenimą negalėjo atsikratyti Hitchcocko mėgdžiotojo, sekėjo ir panašių etikečių. De Palma neslepia, kad Hitchcocko saspenso teoriją gali iliustruoti ne vienas ir jo filmas, kuriame žiūrovas paprastai žino bei mato daugiau už personažą. Bet svarbiausia De Palmos filmuose tai, ką pavadinčiau žvilgsnio trajektorija. Žiūrėdamas De Palmos filmus dažnai jaučiuosi vujaristu, režisierius vizualizuoja personažo žvilgsnio kryptį – rodo įvykius, dažnai juos slapta stebėdamas personažų akimis. Jis mėgsta ilgus planus, kai galima visiškai susitapatinti su nematomu stebėtoju (nepainioti su filmo operatoriumi).

1998 m. pasirodęs De Palmos filmas „Gyvatės akys“ (LRT, 29 d. 23 val.) prasideda trylika minučių trunkančiu kadru, tiksliai apibūdinančiu veiksmo vietą ir laiką. Filmo herojus – korumpuotas Atlantik Sičio žmogžudysčių skyriaus policininkas Rikas (Nicolas Cage), išsirengęs į miesto sporto salę žiūrėti bokso rungtynių. Jose dėl čempiono titulo kausis Linkolnas (Stan Shaw). Tarp žiūrovų – ir JAV gynybos sekretorius, lydimas daugybės apsauginių, kuriems vadovauja senas Riko draugas Kevinas (Gary Sinise). Kai Linkolnas nukris ringe, netikėtai pasigirs šūvių garsai – gynybos sekretorius bus nukautas. Policija blokuos pastatą, o Rikas imsis tirti nusikaltimą – bandys rasti žudiką tarp keturiolikos tūkstančių žiūrovų. Kad įtampa būtų dar didesnė, prie miesto priartės milžiniškas ciklonas...

Tikiuosi, LRT parodys visą filmą, nes po pabaigos titrų dar eina svarbus ir gana ilgas kadras, be kurio „Gyvatės akių“ nesuprasite taip, kaip sumanė režisierius. Trumpai tariant, bus proga pamankštinti ir savo žvilgsnį.

Beje, po to, kai 1975 m. pasirodė klasikinė Lauros Mulvey esė „Vizualinis malonumas ir pasakojamasis kinas“ („Visual Pleasure and Narrative Cinema“), įvedusi „vyriško žvilgsnio“ (male gaze) sąvoką ir teigianti, esą klasikinis Holivudo kinas primeta žiūrovui vyrišką subjektyvumą, De Palma dažnai buvo kaltinamas tokiu subjektyvumu, vadinamas mizoginu, nors vyrai jo filmuose dažnai rodomi silpni ar redukuojami iki stebėtojo, aukos vaidmens.

Už moterų kaip seksualinio objekto vaizdavimą mizoginu buvo vadinamas ir vienas didžiųjų amerikiečių rašytojų Philipas Rothas. Į kaltinimus jis atsakydavo: „Negiedu giesmių vyriškam pranašumui, labiau rodau vyriškumą luošą, susiraukšlėjusį, pažemintą, beviltišką ir atsidūrusį rūsyje. [...] Noriu rodyti vyrus ne tokius, kokie jie turėtų būti, bet tokius, kokie yra. Nelaimėliai.“

Tegu ši citata bus įvadas į Arnaud Desplechino filmą „Apgaulė“ (TV1, 30 d. 00.50), sukurtą pagal Rotho to paties pavadinimo romaną, kuriame vyrauja dialogai. Filmas perkels į 1987-ųjų Londoną, čia gyvena garsus žydų kilmės amerikiečių rašytojas Filipas (Denis Podalydès). Savo studijoje Noting Hile jis apmąsto romanus su skirtingomis moterimis – su amerikiete, kuri Niujorke miršta nuo vėžio, su čeke, kurią sutiko Prahoje, su buvusia studente ir su anglų scenos žvaigžde. Jis susitinka su meiluže. Jie kalbasi apie viską. Meilužę suvaidino Léa Seydoux. Jos herojė – įkūnytas moteriškumas. Taip pat rašytojas suvedinėja sąskaitas su puritonais, antisemitais ir visokiomis vidutinybėmis, apjuodinusiomis jį ir jo kūrybą. Filmas padalytas į dvylika dalių, bet laiko tėkmė nepastebima, keičiasi daiktų vieta, detalės.

Esu tylus Desplechino gerbėjas – jo mįslingi ir kartu literatūrocentriški filmai sužadina prisiminimus apie kadaise skaitytas knygas, jie kupini citatų, svajonių, prisiminimų ir kuria didžiulį lauką (galima tai pavadinti hipertekstu), kuriame telpa viskas – Erico Rohmero ir Alaino Resnais filmai, prancūzų filosofai, šnipų romanai, Sigmundas Freudas ir André Bazinas. Jo filmų kontekstas – kultūros istorija, ir visai lengva patikėti, kad esu tai, ką skaitau, ko klausausi, ką žiūriu ir ką prisimenu. Nenustebčiau, jei žiūrėdamas į Rotho autoportretą Desplechinas matytų save.

Bet laikai keičiasi ir filmų herojės moterys save jau mato kitaip. Joachimo Triero filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (LRT Plius, balandžio 3 d. 21.33) veikėjai Julijai (Renate Reinsve galima pamatyti ir šiųmečio „Kino pavasario“ filme „Armandas“) dvidešimt ir ji svajoja tapti gydytoja. Bet kūnas, kraujas ir kaulai jai nuobodūs – juk anatomija visai kaip matematika, o gyvenime svarbiausia jausmai. Tad Julija nusprendžia tapti psichologe, nors iš tikrųjų ją domina fotografija. Ji galėtų būti ir rašytoja. Tapti bet kuo. Dvylika filmo skyrių (ir vėl) pasakoja apie Julijos profesijos ir meilės paieškas.

Atpažįstate? Pats esu sutikęs panašių žmonių ir pritariu Trierui, kad filmo veikėjams būdingas nesugebėjimas priimti sprendimų bei kalba, kuria jie komunikuoja apie savo poreikius, reikalavimus, baimes ar viltis, nėra joks socialinis nukrypimas, apie kurį reikėtų kurti angažuotus filmus. Tai jau civilizacinė norma. Žinoma, ji keistoka žmogaus iš praėjusio amžiaus (taip save pavadino Leos Caraxas) akims, bet laikai tikrai pasikeitė jau mūsų akyse ir, nepaisant kartais juntamo režisieriaus sarkazmo, „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ veikėjos savojo kelio paieškos daugumai nuskambės itin rimtai. Kaip ir šimtuose pastarųjų metų filmų apdainuotos tapatybės paieškos.

Amerikiečių filmuose ieškančio ar tiesiog gero žmogaus visada tyko katastrofa. Mikaelo Salomono filme „Liūtis“ (BTV, balandžio 1 d. 21 val.) provincijos miestuką ištinka potvynis. Didžioji dalis gyventojų nusprendžia evakuotis, o vietinis bankas nori išsaugoti grynuosius. Filmo herojus Tomas (Christian Slater) kartu su dėde bando išgelbėti tris milijonus dolerių, bet inkasatorių automobilis vis grimzta vandenyje, tad nenuostabu, kad jį užpuls ginkluoti nusikaltėliai, o vanduo vis kils...

Prieš kelias dienas skaičiau interviu su psichologe Agata Gąsiorowska. Pasak jos, amerikiečiai labiau rūpinasi pinigais, nes „tai visuomenė, kurios pagrindas yra įsitikinimas, kad vartojimas – tikrovės variklis. Jei jų neturi, vadinasi, nesi pakankamai vertingas žmogus, nes nepasistengei, neužsitarnavai jų turėti.“ Psichologės teigimu, prisideda ir tai, kad amerikiečiai – didelės socialinės ir ekonominės nelygybės visuomenė: „Tai reiškia, kad net jei esu labai turtinga, atsiras kas nors turtingesnis už mane. Todėl nuolat su kuo nors konkuruosiu.“ Šis apibūdinimas turėtų paskatinti pasižiūrėti į veidrodį visus, laukiančius potvynių ir kitokių katastrofų.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama