Imitacija

Praėjusių metų Lokarno kino festivalio žiuri, kuriai vadovavo austrų režisierė Jessica Hausner, skirdama „Auksinį leopardą“ už geriausią filmą, taip įvertino Saulės Bliuvaitės debiutinę ilgametražę „Akiplėšą“ (Lietuva, 2024): „Šis debiutas išsiskiria iš ilgo istorijų apie brendimą sąrašo ir trykšta nepaprastu talentu. Jaunai režisierei pavyko mus įtraukti savo personažų psichologija, įelektrinančia vaidyba, kinematografiniais sprendimais ir beveik nerimą keliančia atmosfera.“ Nuo tos akimirkos prasidėjo svaiginanti „Akiplėšos“ sėkmė – pasipylė kvietimai į kitus festivalius, apdovanojimai, o Lietuvoje režisierė tapo kone lietuviško kino vizioniere (susidariau tokį įspūdį iš žiniasklaidos, kurią, regis, apėmė masinė psichozė).

Lokarno festivalio žiuri antrino ir jo meno vadovas Giona A. Nazzaro, teigdamas, kad kūrybiškumas yra geresnio rytojaus viltis, kad „Akiplėšos“ pergalė patvirtina Lokarno kino festivalio gebėjimą atpažinti novatoriškiausius talentus, o žiuri įrodė, kad daug dėmesio skiria drąsiausioms autorėms moterims ir kad moterų balsai šiuolaikiniame kine užima svarbią vietą. Nuskambėsiu kaip kadaise Nanni Moretti, reaguodamas į Julios Ducournau triumfavusią „Titanę“, tačiau žiūrėdama „Akiplėšą“ vis galvojau, kad jo visuma yra imitacija: kino bangų, madų, temų, kino, kuris šiais laikais būtinai nori provokuoti, bet kartu atrodyti labai stilingas, kino, kurio siužeto nebūtina suprasti, o tiesiog spėlioti žiūrint į paskiras scenas ar epizodus. Užtat filme gana aiškiai galima įžvelgti Bliuvaitės mėgstamo kino kompiliaciją.

„Akiplėša“ – tai filmas apie paaugles, turinčias nekuklių ambicijų: tapti modeliais, greit išgarsėti, praturtėti ir išvykti į užsienį. Jos gyvena skurdžiai, kokiame dešimtmetyje – nelabai aišku, nes net ir bomžų nepagyvenamuose interjeruose naudojasi nešiojamaisiais kompiuteriais, Naujojoje Vilnioje ar kažkur aplink Gariūnus vis dar veikia lariokai, nors viena iš masuotės merginų jau veipina. Sakykime, tai ne esmė – norėta sukurti kuo abstraktesnį laiką ir erdvę. Regis, pastarajai atrasti buvo išeikvota begalė laiko, mat ji žiūrovą turbūt turėtų šokiruoti.

„Akiplėša“ – tai ir filmas apie grožio kultą bei jo siekio siaubą (prisiminkime labai tiesmukai apie tai pasakojančią „Substanciją“), jei trumpiau – kaip per kančias greičiau pasiekti žvaigždes. Panašių filmų vien pernai pasirodė ne vienas, tarkim, Seano Bakerio „Anora“ ar tame pačiame „Kino pavasaryje“ rodytas „Netašytas deimantas“ („Diamant brut“, rež. Agathe Riedinger). Visų filmų, taip pat ir „Akiplėšos“, herojes sieja ambicija praturtėti, apeinant išsilavinimą ir tiesiog laukiant, kada kažkas pastebės, paskambins ir kažkur pakvies. Visos, aišku, nudega, tik nelabai suvokia, kodėl nepasisekė būtent joms, ir tampa herojėmis-aukomis. Beje, gana akivaizdu, kad Saulei Bliuvaitei labai imponuoja indie kinas apie vadinamuosius white trash (neturtingi baltaodžiai žmonės).

Pagrindines herojes Mariją ir Kristiną tikrai profesionaliai įkūnijo aktorės Vesta Matulytė bei Ieva Rupeikaitė. Tačiau aplinkybių aukomis jų pavadinti nekyla ranka. Galbūt jos ir gyvena žemiau skurdo, tačiau nei smurto, nei alkoholikų tėvų jų aplinkoje nesama. Štai Kristinos tėvą suvaidinęs Giedrius Savickas – padorus, humaniškas vyriškis, kuriam rūpi dukters ateitis. Taigi merginos veikiau stumia dienas nuobodžiaudamos, išbando dalykus, kuriuos beveik kiekvienas paauglys yra bandęs ar bando ir šiandien, o dramaturginis kelias veda į niekur. Žiūrėdama filmą taip pat pagalvojau, kad režisierė labai mėgsta vadinamąją graikų keistąją bangą, ypač Athinos Rachel Tsangari „Atenbergą“ (2010), tačiau, nors šiame daug patyriminių ir juslinių dalykų, kuriuos išbando dvi draugės, filmas ir tuometė estetika, kai maišomas siurrealizmas su realizmu, turėjo ištakas ir buvo politinis pareiškimas. Formalizmas tikrai puikiai veikia, jei esama argumentuoto pasirinkimo.

Operatoriaus Vytauto Katkaus indėlis į filmo estetiką irgi profesionalus, tačiau po paviršiumi trūksta gelmės. Filmas veikia kaip pavienės trumpos istorijos, pavieniai gražūs ir stilingi epizodai, tačiau taip ir nesusijungia į vientisą grandį. Regis, režisierė turėjo gerų intencijų, rėmėsi asmenine patirtimi, tačiau užsibrėžė sudėti per daug mėgstamų filmų, stilių, madų, formų, o tai savaime filmo nepaverčia stipriu.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama