Animacijos pasaulyje

Pirmo šių metų numerio viršelyje – kadras iš Ginto Zilbalodžio animacinio filmo „Potvynis“. Tokios tarptautinės sėkmės, nominacijų ir apdovanojimų lietaus nėra sulaukęs joks kitas Baltijos šalių filmas. Tad šįkart dėmesio centre – Zilbalodžio reiškinys (žurnale rasite Aistės Račaitytės pokalbį su režisieriumi) ir lietuviškos animacijos situacijos apžvalga.

Santa Lingevičiūtė straipsnyje „Animuotas pasaulis“ brėžia lietuviškos animacijos istorijos ir dabarties kontūrus. Nepaisant daug žadančios pradžios – Vladislavo Starevičiaus ir Stasio Ušinsko, sovietmečiu ji pasinėrė į gilų letargą ir tik per pastarąjį dešimtmetį, anot autorės, „susidaro gana platus teminis ir stilistinis spektras: kiekvienas kūrėjas savitas, ne vieną galima atpažinti iš jam būdingo braižo. Akivaizdu, kad naujoji karta praplėtė animacijos suvokimą.“

Jorės Janavičiūtės pokalbis su prodiusere Agne Adomėne leidžia suvokti nacionalinio animacinio kino padėtį „iš vidaus“. Paklausta, ar Baltijos šalių animacijos lauką paveiks Zilbalodžio „Potvynio“ sėkmė, Adomėnė atsakė viltingai: „Blogiausia, ką galėtume padaryti, tai bandyti kopijuoti, nors kartais kopijuojant kas nors ir pasiseka. Aš manau, kad reikia laiko, drąsos [...], naujų idėjų, formų, savo balso. Svarbiausia žinoti, ką nori padaryti, ko sieki. Mums viskas dar prieš akis, viskas bus ne taip, kitaip, bet, manau, bus gerai.“

Ignas Zalieckas kalbina VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros dėstytoją Arturą Bukauską, o Greta Vilnelė lankosi Igno Meilūno ir Justės Beniušytės sustabdyto kadro animacijos studijoje „Kadrų skyrius“.

Tradiciškai žurnale rasite Berlinalės apžvalgą, Jimo Jarmuscho – jo retrospektyvą rodo „Kino pavasaris“ – ir Tildos Swinton, kuri visai neseniai Berlyne atsiėmė „Auksinį lokį“ už gyvenimo nuopelnus, portretus. Taip pat filmų recenzijas – šįkart daugiausia dėmesio sulaukė filmai, linksniuoti per apdovanojimus.

„Lietuvių filmotekoje“ Živilė Pipinytė rašo apie Igno Miškinio „Pietinia kronikas“, o Justinas Šuliokas – apie Algimanto Puipos „Naktinį seansą“. Pastarasis, pasak kritiko, atrodo kaip sugeneruotas dirbtinio intelekto.

Kaip visada, žurnalo pabaigoje – Pipinytės feljetonas, čia ji aptaria Jacques’o Audiard’o „Emilijos Perez“ ir filmo žvaigždės Karlos Sofios Gascón užkadrines dramas. Autorė oponuoja socialinių tinklų teisuoliams ir sako, kad jai nėra nieko baisiau už žmones, kurie visą gyvenimą kalba tą patį ir nekeičia savo nuomonės arba šukuosenos...

Iki pasimatymo „Kino pavasaryje“!

„Kinas“

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama