Viskas tėra reginys

1972-ųjų Miuncheno olimpinėse žaidynėse JAV plaukikas Markas Spitzas rugsėjo 4 d. pasiekė naują pasaulio rekordą. Amerikos kanalo „ABC Sports“ laikinajame valdymo kambaryje, esančiame prie pat olimpinio kaimelio, ši akimirka labai efektingai dramatizuojama. Jos pateikimo būdas yra toks pat svarbus kaip ir pats įvykis, nes informacija, įtampa ir emocijos turi būti suderintos – reikiamu momentu kamera pereina nuo nusivylusio pralaimėtojo prie džiūgaujančio nugalėtojo.

Filmo „Rugsėjo penktoji“ („September 5“, Vokietija, JAV, 2024) įžanga atskleidžia kruopščią režisūrą, slypinčią už iš pirmo žvilgsnio neutralių žiniasklaidos vaizdų. Kamerinėje vokiečių režisieriaus Timo Fehlbaumo dramoje, kurioje į išorinį pasaulį už „ABC Sports“ valdymo kambario Miunchene ribų leidžiama pažvelgti tik per ekranus ir plyšį duryse, amerikiečių plaukiko triumfą lydi tarptautinė politinė tragedija. Naktį palestiniečių teroristai iš grupuotės „Juodasis rugsėjis“ įsiveržia į Izraelio komandos gyvenamąsias patalpas. Jie iškart nušauna du sportininkus, o devynis paima įkaitais, reikalaudami paleisti daugiau kaip 200 Izraelyje įkalintų palestiniečių.

Tai išjudina „Rugsėjo penktąją“, tačiau filmas nėra apie įkaitus, teroristus ar Vidurio Rytus. Tai žurnalistinė istorija apie vyrus ir porą moterų iš „ABC Sports“, kurie, atvykę į Miuncheną rengti reportažų apie fechtavimo, bokso ir kitas sporto rungtynes, galiausiai patys netikėtai pateko į istoriją, kai tiesioginiame televizijos eteryje nušvietė svarbią pasaulinę naujieną.

Filmo įvykių centre atsiduria trys vidutinio amžiaus vyrai, kuriems akimirksniu tenka priimti svarbius sprendimus. Televizijos kanalo vadovas Roone’as Arledge’as (Peter Sarsgaard) nėra įpratęs dalytis atsakomybe, nenori istorijos atiduoti naujienų skyriui ir kone jėga atima iš konkurentų eterio teisę. Vyresnysis prodiuseris Marvinas Baderis (Ben Chaplin) – žydas, skeptiškai vertinantis Vokietijos valdžios siekį išplauti savo praeitį ir demonstruoti naują liberalios šalies įvaizdį; tai, kas įvyko, jis priima kaip asmeninę dramą. Eteryje dirbantis prodiuseris Geoffrey Masonas (įsimenantis Johnas Magaro) iš pradžių į viską žiūri kaip į profesinį iššūkį ir karjeros galimybę – vienu metu net užsimiršta, kad dirba ne su sporto varžybomis, tačiau pamažu jo požiūris keičiasi. Jis įkūnija tai, kas geriausia ir blogiausia žiniasklaidoje. Šioje kompanijoje vienintelis scenaristų išgalvotas personažas – vokiečių vertėja Mariana (Leonie Benesch), kurios susirūpinęs žvilgsnis perteikia vokiečių sąžinės graužatį.

Kartu ir atskirai jie turi sau užduoti etinius klausimus, kurie po šių įvykių taps kanoniniai. Ar priimtina rodyti žmogžudystę tiesioginiame televizijos eteryje? Kokias įkaitų išlaisvinimo operacijos detales reikėtų pranešti, o kurias nutylėti, nes teroristai taip pat gali žiūrėti televiziją? Ar galima skelbti naujieną, jei ji nėra oficialiai patvirtinta?

Fehlbaumas daug dėmesio skiria įvykio perkėlimo į eterį logistikos aspektams. Žurnalistai turi nuolatos įveikti įvairias kliūtis. Vyksta įnirtinga kova dėl eterio laiko telefonu, o vienas iš darbuotojų, kad patektų į uždarytą olimpinį kaimelį, apsimeta sportininku. Žmonės bėga koridoriais, veržiasi į kambarius, įjungia monitorius, griebia rotacinius telefonus ir šaukia į milžiniškas radijo stoteles. Tačiau visas šis kinetinis judėjimas, skuboti telefono skambučiai ir sprendimai yra dalis argumento, kurį filmo kūrėjai pateikia apie žurnalistiką masinio reginio amžiuje. Nors filme kone visi rodomi žurnalistai – geri žmonės, sunkiai dirbantys, kad paskelbtų naujienas, jie taip pat su kiekviena montažine seka ir dramatiškai intonuotu transliacijos žodžiu pagyvina krizę ir paverčia jos siaubą bauginančia pramoga.

Filmų veikėjai žurnalistai dažniausiai atsiduria skirtinguose elgesio ir filosofijos kraštutinumuose, vieni iš jų yra didvyriai („Visa prezidento kariauna“, 1976), o kiti – išnaudotojai piktadariai („Tūzas rankovėje“, 1951). „Rugsėjo penktoji“ iš esmės vengia šių tipažų ir kitų žanro klišių, įskaitant šventeiviškumą, kuris dažnai prasiskverbia į žurnalistinius filmus. Tai filmas, neapsunkintas rimtumo ­– tiek savo, tiek profesijos, kurią jis tyrinėja su šaltu, analitiniu atsainumu. Tačiau šiame iš pažiūros paprastame ir taupiame pusantros valandos filme Fehlbaumas kalba ne tik apie tiesioginių naujienų gimimą ir to pasekmes, bet taip pat apie šiuolaikinės auditorijos kūrimą ir apie tai, ką reiškia stebėti siaubą ir kitų skausmą tarsi sporto naujienas.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama