Neišskiriami priešai

Porų konfliktai seni kaip pasaulis: iki šiol neaišku, kas kaltesnis – Adomas ar Ieva, dėl to nelemto obuolio. Namų be dūmų kine taip pat nebūna, keitėsi tik mados, epochos ir dekoracijos, o konfliktai liko tokie patys. Ar tai būtų klasikinės Holivudo screwball komedijos, ar 1989 m. pasirodęs Danny DeVito „Rouzų šeimos karas“ („The War of the Roses“), ar šįmet vasaros pabaigoje – jo perdirbinys tokiu pat pavadinimu („The Roses“, rež. Jay Roach, D. Britanija, Australija, JAV). Rouzų istorija – tik dar vienas įrodymas, kad meilė ir neapykanta gyvena po tuo pačiu stogu, ir kartais užtenka vienos kibirkšties, kad santykiai virstų karo lauku. Kadangi dramų gyvenime pakanka, geriausia tokiu atveju pasijuokti.

Šįkart Rouzus įkūnija nuostabieji britų aktoriai Olivia Colman ir Benedictas Cumberbatchas (jie ir bus filmo varomoji jėga). Colman Aivi ir Cumberbatcho Teo susipažįsta vieno restorano virtuvėje, kur abu vienas kitam pasiguodžia, kad niekas neįvertina jų genialumo. To užtenka, kad pažadėtų vienas kitam pasaulį, susituoktų ir susilauktų vaikų. Iš pradžių vaizduojami santykiai atrodo tobuli iki koktumo: Teo – garsus architektas, statantis „ateitį“, o Aivi idealiuose namuose rūpinasi vaikais ir gamina maistą. Laimei, vieną dieną Rouzų idilę užklumpa simbolinė ir gamtinė audra, apverčianti viską aukštyn kojomis. Humoras filme grindžiamas tradicinių lyčių vaidmenų sukeitimu: audra, sugriovusi Teo karjerą, paverčia jį namų šeimininke, o Aivi tampa darboholike šeimos maitintoja ir pripažinta šefe.

Filmą pagal Warreno Adlerio romaną režisavo Jay’us Roachas, sukūręs daug kam žinomas komedijas apie Ostiną Pauersą, dramą „Skandalas“ („Bombshell“, 2019) apie seksualinį moterų išnaudojimą FOX televizijoje. Scenarijų rašė žinomumu nenusileidžiantis Tony McNamara, nominuotas „Oskarui“ už Yorgoso Lanthimoso filmų „Favoritė“ (2018) ir „Prasti reikalai“ (2023) scenarijus. Regis, visa kūrybinė grupė tiesiog idealiai sukomplektuota puikiems rezultatams pasiekti, deja, kas matė 1989-ųjų DeVito pirmtaką, filmus lygins kad ir nesąmoningai, ir turbūt širdis links arčiau pirmojo.

DeVito Rouzų šeimos konflikto interpretacijoje groteskas sunkėsi per kraštus: viename ringo kampe – ledinė Kathleen Turner, kitame – nusivylęs Michaelas Douglasas. DeVito nedomino kompromisai – jo filme santuokos griūtis buvo staigi, skausminga ir pasruvusi krauju. O štai Roachas kartu su McNamara pasirinko kitą, korektiškesnį kelią – savo veikėjams jie rodo daugiau užuojautos, saugiai laiko kaip trapius kiaušinukus rankose ir šildo. Tiek Teo, tiek Aivi suteikiama pakankamai laiko išsakyti daugiau ar mažiau pagrįstas nuoskaudas. Teo įsitikinęs, jog žmona visiškai nevertina jo indėlio ir sunkaus darbo, o Aivi savo ruožtu jaučiasi vyro ribojama, bet iš tiesų pavydi jam, kad būtent jis leidžia laiką su vaikais ir tapo jų draugu. Praeina daugiau nei pusė filmo, kol šiuolaikiniai Rouzai, kad ir elegantiškai besikandžiodami à la britišku stiliumi, imasi nebe žodinių ginklų. Beje, pirmųjų Rouzų istoriją pasakoja DeVito vaidinamas advokatas, o šiuolaikinius Rouzus pirmąkart sutinkame terapeutės kabinete.

Taigi, kai galiausiai komiškas žodinis konfliktas perauga į tokius pat komiškus fizinius veiksmus, filmas praranda aštrumą ir tampa tiesiog gegų (ne visai vykusių ir net kvailų) rinkiniu. DeVito juodoji komedija veikė kaip vientisa ir kabinanti gyvą nervą, o šiandienos versija svyruoja tarp žaismingos satyros ir blizgios romantinės komedijos, kartais palikdama žiūrovą svyruojantį tarp juoko ir nejaukumo. Originalas nuo pradžios iki galo veikė kaip juodoji komedija būtent todėl, kad niekas nesistengė pelnyti žiūrovų simpatijos veikėjams. Kadaise Turner ir Douglaso herojai ir žavėjo, ir kartu atrodė atstumiantys dėl savo ciniškumo, o Colman ir Cumberbatcho personažai perdėtai „šiuolaikiniai“ – juos reikia užjausti ir paguosti.

Aišku, viskas priklauso nuo žiūrovo širdies randų skaičiaus ir gyvenimo pamokų, tačiau pati labiau linkstu pritarti DeVito suvaidinto advokato pamąstymui, kad kultūringų skyrybų nebūna. Tad stebėdama šiuolaikinių Rouzų karą nė akimirkos nepatikėjau, kad jie skiriasi, – visa suirutė veikiau priminė sutirštintus žaidybinius elementus, viliojant vienas kitą į lovą. Kaip ir DeVito advokatas nežinau, ar katininkams geriau tuoktis su katininkais, šunininkams – su šunininkais, tačiau aišku viena: net gražiausia meilės istorija gali uždusti nuo neišsakytų nuoskaudų, o nesikalbėjimas visada prives prie krizės, kuri gali baigtis mirtinu „užėdimu“.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama