Šokolado dėžutė

Šiais metais Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedra švenčia 220 metų jubiliejų ir jo proga surengė net tris kūrybos parodas – absolventų „22° G: būvis“ VDA parodų salėse „Titanikas“, dėstytojų „22° G: rėžis“ galerijoje „Akademija“ ir studentų „22° G: terpė“ galerijoje „5 malūnai“.

Monika Pakerytė: Jubiliejinės, kaip ir naujai įsigytų, naujai sukurtų ar tiesiog draugų kūrinių, parodos dažniausiai neturi konceptualios idėjos, bet pasižymi platesniu bendrumu ir tiesiog proga. Nemanau, kad tai blogas ženklas. Gal labiau savybė, apie kurią galvoti neturiu tiek žodžių, kiek esu primokyta kalbėti apie konceptualias parodas. Atsiranda netyčinė, bet skatinama mąstymo hierarchija. Šios parodos kuria besivystantį pasakojimą. Šiuo atveju nenoriu aprašinėti, labiau noriu aptarti bendras tendencijas.

Grynai dėl formalumų – jubiliejus ir „Titaniko“ antro aukšto erdvės – prisimenu prieš kelerius metus vykusią Tapybos katedros jubiliejinę parodą „225“ (kuratoriai L ir M). Ši paroda pavertė ekspozicinę salę salonu – ir iš archyvų ištraukti, ir vos baigusių absolventų darbai aplipo baltas sienas nuo lubų iki grindų. Tą pavyzdį miniu, nes šiuo atveju grafikai atsitraukia nuo tokio įprastinio praeities ir dabarties priešinimo ar gretinimo modelio.

Viltė Barbora Vilūnaitė: Gal jubiliejinės parodos yra proga atsigręžti į savo katedrą, bendruomenę ir ieškoti kažko užmiršto, apleisto, supažindinti lankytoją ne tik su „klasikais“. Įsivaizduoju, kad tai sunkus darbas. Iš autorių kiekio akivaizdu, kad aktyviai kuriančių grafikų Lietuvoje turime daug. Vaikštant po „Titaniko“ antro aukšto sales sunku negalvoti, kas slypi už pilkų archyvo durų: tūkstančiai eksponatų, sukauptų per 220 metų. Linkiu kito jubiliejaus proga atverti šią Pandoros skrynią ir pasinerti į archyvą.

M. P.: Aš noriu pasidžiaugti, kad Pandoros skrynia nebuvo atidaryta. Visos trys parodos gaivios ir gyvos – jos atspindi tai, kas vyksta dabar, ir leidžia pasvajoti apie ateitį. Žinoma, gali kilti ir klausimas – iš kur visa tai atsirado? Bet nejaučiu būtinybės jį krutinti.

Parodų lankymą pradėjau nuo Grafikos katedros absolventų parodos „22°G: būvis“ (kuratorė Elena Grudzinskaitė). Ekspozicija suvaldyta, paliekant mažesnius ar didesnius plotus sienoms kvėpuoti, tačiau sudaro tankumo įspūdį. Manau, tai atsitinka dėl plačių tikslų – noro ištraukti grafiką iš lapo ir atitraukti ją nuo sienos, sušiuolaikinti, ir siekio visus tokius bandymus parodyti. Paroda prasideda iliustracijomis, kaligrafija, knygos dizainu, pamažu perauga į skulptūrinius objektus, o trečioje salėje tampa instaliacijomis. Nenorėdama nieko įžeisti, noriu paklausti, o kuo tuomet Grafikos katedra skiriasi nuo Skulptūros ir Fotomedijų, jei visos ugdo abstraktų šiuolaikinį menininką? Galbūt laikas permąstyti katedrų ir specializacijos klausimus šiuolaikiniame pasaulyje?

V. B. V.: Labai pritariu pastebėjimui apie šiuolaikinių menininkų ugdymą: svarbu svajoti ir įsivaizduoti utopinį scenarijų, kuriame Akademija nebijotų ir skatintų studijų perorganizavimą, kad jos geriau atitiktų šiuolaikinio kūrėjo lūkesčius. Iš trijų parodų matyti, kad Grafikos katedra niekaip neatsilieka nuo Skulptūros ar Fotomedijų, išlaiko savitą braižą ir pamatines grafikos disciplinos vertybes.

M. P.: Grafikos katedros dėstytojų paroda „22°G: rėžis“ (kuratorė Jurgita Ludavičienė) vienintelė, kuri vos vos dirsteli per petį atgal ir anotacijoje yra minima Raižybos katedra – Grafikos katedros ištakos. Vaikštinėjant po parodą man susidarė įspūdis, kad kiekvienas kūrinys reprezentuoja autorius ne tik kaip menininkus, bet ir kaip pedagogus. Anotacijoje kiekvienam priskiriama pavaldi šaka – kaip superherojai ar graikų panteono dievai savo pedagogine ir kūrybine veikla jie kursto pri(si)skirtus laužus. Paroda labai tvarkinga, aiški ir struktūruota. Tokia tobula priešprieša (tyčinė ar netyčinė) kūrybiniam sprogimui, įvykusiam „5 malūnuose“...

V. B. V.: Studentų parodoje „22° G: terpė“ (kuratorė Marija Marcelionytė-Paliukė) nėra aiškios pradžios ir pabaigos. Koridorius, laiptai, sienos, langai, turintys polinkį užgožti ar praryti eksponuojamus kūrinius, šįkart pralaimi prieš „terpę“. Paroda žengia tolyn, aukštyn ir įstrižai, trikdydama mūsų intuityvų norą naudotis erdve pagal jos pirminę funkciją. Tvorų kelionė iš lauko į galerijos erdvę nėra radikali intervencija ar siekis šokiruoti lankytoją. Tai kvietimas įžvelgti pagrindinius grafikos principus ir vertybes kasdienybėje. Tankiai apstatytos tvoros, sudarytos iš stačiakampių pilno tinklo, atrodo kaip dar viena nuoroda į spaudą, pasikartojimą, tiražavimą. Rutinoje atsirandantys ritualai tampa klišėmis. Pavyzdžiui, bėgimas iki troleibuso, kurio durys jau uždarytos, – Šarūnės Nečiūnaitės darbai bėga iki Povilo Dūdos troleibuso. Vis lengviau įžvelgti grafiką kasdienybėje.

M. P.: Man atrodo, būtent studentų parodai jaučiu didžiausią simpatiją, nes joje atpažįstu save. Kasdienius ritualus, telefono galerijoje besiveisiančius ir atspindžiuose skylančius savo atvaizdus, lengvą „bardaką“, bandymą prisitaikyti ir kartu maištauti. O statybinės grotos, nukabintos spalvotais atspaudais, primena nerimą keliantį „Google“ kalendoriaus tinklelį.

V. B. V.: Erdvėje pasklidę darbai man užsimena apie studijų procesą, kai eksperimentai, banalumas ir šedevrai kuriami tuo pat metu. Kabančios cianotipijos ar šilkografinė draugų iškarpų spauda, maži juodi kvadračiukai ant peršviečiamo baltos medvilnės audinio, klasikiniai akademiniai plastinės anatomijos piešiniai – visa ši eklektika, regis, neturėtų būti parodoje, bet reprezentacinių parodų detales galima pamatyti įvairiuose Akademijos kampuose. Studentų darbai rodo nuoširdžias pastangas ir įsigilinimą.

Parodos šerdimi man tampa Gintautės Siniakovaitės anarchistiškas pilietiškumas – duobių ir asfalto įtrūkimų taisymas. Nuo instaliacijos, kaip gijos per erdvę, išsidriekia tvoros, prie kurių prisitaiko darbai. Iškabinti, išdėlioti, paslėpti – jie veikia kaip vienas organizmas, kurio viduje vienu metu vyksta kelios dešimtys skirtingų procesų. Parodoje pasigendu aiškios autorystės. Ir nors vienus atspaustus darbus atpažįstu dėl ilgo slankiojimo VDA naujuosiuose rūmuose, kitus kūrinius gebu atributuoti draugams ir pažįstamiems, o treti lieka kabantys našlaičiai. Sprendimą neklijuoti etikečių priimu kaip bandymą sukurti vientisą vizualinį pasakojimą apie tai, kas šiuo metu vyksta katedroje.

M. P.: Noriu greitai įsiterpti ir paminėti, kiek puikių knygos dizaino ir kūrybos pavyzdžių mačiau išsibarsčiusių per visas parodas! Nuo knygų iliustracijų (Linos Itagaki komiksas „Grybo auksas“ ir Monikos Vaicenavičienės iliustracijos knygai „Kas yra upė?“) iki Agnės Dautartaitės-Krutulės kurto katalogo „memorabilia“, kuriame kūrinių reprodukcijos slypi dar nepraplėšto lapo linkyje, ir studentiškų išdaigų. Labai įsiminė Roko Bočkaus knygutė „Apelsino panaudojimo gidas“, joje yra savadarbės apelsino bombos receptas, o šalia pridėti dokumentai atskleidžia detales apie galbūt įvykusį incidentą. Taip pat linksmai perverčiau Šarūnės Nečiūnaitės ir Nedos Vengalytės „Keptologiją“ – labai rimtą prof. Rimvydo Kepežinsko kelionę baltais puslapiais sutinkant tik save, bet su vis kitokia apranga.

V. B. V.: Šios parodos pastūmėjo mane jautriau reaguoti į medžiagiškumą, paviršius, tekstūras, kuriuos puoselėja parodoje pristatomi menininkai. Iš jubiliejaus išsinešu atidumą, norą čiupinėti knygos lapus ir gaudyti grafiką savo kasdienybėje.

Paroda „22° G: būvis“ veikia iki rugsėjo 27 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Paroda „22° G: rėžis“ veikia iki rugsėjo 27 d.

VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)

Paroda „22° G: terpė“ veikia iki spalio 6 d.

VDA galerija „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius)

Parodas lydintys renginiai:

Rugsėjo 27 d. (šeštadienį) 12:30 val. ekskursija su kuratorėmis

Rugsėjo 27 d. (šeštadienį) 14 val. VDA Grafikos laboratorijoje knygų įrišimo kūrybinės dirbtuvės su leidybos iniciatyva „Arklys“

Straipsnio publikacija finansuojama Vilniaus dailės akademijos

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama