Tvinksniai upių gyslose
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Prisimindama ryškiausias šios vasaros kultūrines patirtis Varėnos krašte, ne kartą pagalvojau: šis regionas pats savaime toks gražus ir įstabus, kad jam papuošti galbūt visai nereikia kultūros... Jis yra ir truputį „pajūriškas“ savo pušynų smėlynais, ir stipriai terapinis tuo raminančiu vertikaliu pušų kamienų ritmu, su ledo šaltumo upėmis, skambių pavadinimų kaimais ir kaimeliais. Žinoma, ir su grybais bei uogomis, archajiniais amatais, vietine kulinarine produkcija. Tad įvairios čia tarpstančios ar naujai besisteigiančios kultūrinės iniciatyvos skatina susimąstyti – ar tai natūralus, „iš gamtos“, tai yra iš noro prasklaidyti, sudrumsti tą idilę, kylantis reiškinys, ar pramogų šleifas, tįstantis paskui laisvalaikį kaimo sodybose pamėgusius miestiečius. O gal tai inertiškas siekis žūtbūt ką nors nuveikti regione? Juk ir čia formaliai reikia kultūros – užpildyti eilutes ataskaitose, institucijoms rutiniškai įrodyti savo gyvastį...
Tiesa, Merkinėje rugpjūčio 1–3 dienomis jau penktą kartą vykusiam festivaliui „Aritmija“ (kuratorius Algimantas Rokas Černiauskas), atrodo, tinkamesnės ne gamtiškos, o urbanistinės paralelės. Patys merkiniškiai, tiksliau – Černiauskas, taikliai kalba apie Merkinę kaip apie „didelį miestą mažo miestelio kūne“, turėdami mintyje istorijos klodus, miesto praeities svarbą ir dabarties perspektyvą.
Pirmąją festivalio dieną Merkinė pasitiko kupina kasdieniam miestelio peizažui nebūdingų spalvų, garsų ir personažų – nuo galvos iki kojų tautuiruotų, ryškiomis spalvomis pasipuošusių, įvairiausiomis kalbomis besišnekučiuojančių žmonių, būriais migruojančių nuo vieno festivalio epicentro iki kito. Miestelio aikštėje buvo jaukiai įsitaisiusi intelektualinių diskusijų sala – Lietuvos radijo tiesioginės transliacijos punktas, kur buvo nuolat kalbinami festivalio rengėjai, dalyviai. Tiršta trijų dienų festivalio programa apraizgė įvairiausias Merkinės erdves – nuo šlovingų istorinių vietų iki industrinio sovietmečio palikimo ir oficialių vietos kultūros įstaigų: vyko parodos, koncertai, paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, formalūs ir neformalūs pokalbiai, susitikimai ir netgi profesionalių fechtuotojų pasirodymai...
Jau pirmieji šventės renginiai aiškiai demonstravo kosmopolitinį, geografiškai beveik neaprėpiamą „Aritmijos“ toną: Lauros Garbštienės kultūrinė iniciatyva „Verpėjos“ galerijoje „Šalcinis“ pristatė Andrianos Moreno (Brazilija) ir Erikos Pavilionytės (Lietuva, Prancūzija) projektą „Mėnulio popierius“, gimusį kūrybinėje rezidencijoje Dzūkijoje. O stebuklingasis „popierius“, pasak parodos rengėjų, – Čepkelių raiste pastebėtas natūralus gamtos fenomenas, kai keičiantis drėgmės lygiui pelkėje tarp kiminų suvešėję žalieji dumbliai vandeniui nusekus išdžiūsta ir susikabina į vientisą kilimą. Netrukus spalvinga Fluxus procesija nuo miestelio centro, nešanti heraldinį Merkinės simbolį – Vienaragį, vedė visus link buvusiame Merkinės kombinate „Dailė“ įsikūrusios lentpjūvės. Čia, milžiniškame pramoniniame angare, jau buvo ruošiama muzikinių renginių scena, o sovietinio pastato viršutinis aukštas su apleistais kabinetais ir koridoriais virto įspūdinga šiuolaikinio meno galerija.
Taigi „Aritmija“ – puikus pavyzdys, kaip sumaniai ir jautriai susiejami skirtingi erdvėlaikiai, istorinė Merkinė susipina su iš sovietmečio paveldėta industrija, pastatais, kurie iš „invazinių“ virsta išraiškingais kultūriniais objektais. Žinoma, Merkinės stiprybė ir įtikinami miestelio ateities atgimimo projektai (pavyzdžiui, istorinės rotušės atstatymas) kyla iš ypatingos čia susiformavusios kultūrinės bendruomenės – tai Černiauskų šeima, kurios jau kelių kartų atstovai dešimtmečiais stebi, tiria, nagrinėja ir tiesiog „transliuoja“ Merkinę pasauliui, miestelio krašto muziejaus direktorius dr. Žygimantas Buržinskas, muzikinę miestelio istoriją „rašanti“ smuikininkė Barbora Valiukevičiūtė, rafinuotomis kulinarinėmis iniciatyvomis vietos tapatybę kuriantis Vytaras Radzevičius.
Palyginti su įspūdingu Merkinės šou, Valkininkų miestelio vienos dienos festivalis „Sūkuriai“, šiemet vykęs rugpjūčio 17 d., – kuklesnis, kameriškesnis įvykis, tačiau taip pat pretenduojantis į vietos savasties kūrimą ir paieškas. 2024 m. įvykusį pirmą festivalį spontaniškai sugalvojo prie Valkininkų prigludusiame etnografiniame Čižiūnų kaime jau ne pirmus metus vasarojantis Žilvinas Landzbergas. Jo idėja susidomėjo miestelio kultūros centras ir kartu pamėgino trumpam atverti svarbiausias Valkininkų vietas ir istorijas.
Šiųmetis festivalis jau aiškiai parodė besiformuojančias kelias renginio idėjos kryptis: tai ne tik miestelio tapatybės paieškos ir interpretacijos, bet ir profesionalių menininkų bei jaunųjų kūrėjų, atlikėjų bendradarbiavimas. Šiemet pastarasis aspektas tapo ypač svarbus: Valkininkų miestelio paaugliai, jaunuoliai kartu su Mantu Maziliausku savaitę iki festivalio dienos plušo kurdami erdvinę architektūrinę konstrukciją miške, įspūdingo grožio vietoje – šalia Merkio atodangos, vietinių vadinamos Baltu kalnu. Taip pat net trys jaunimo kolektyvai iš Alytaus (miesto muzikos mokyklos simfoninis orkestras „Svajonė“, šokėjų grupės „Aušrinė“ ir „Vakarė“) toje pat vietoje sukūrė čiurlionišką misteriją – gyvai atliekamą simfoninę poemą „Miške“ savitai įvaizdino specialus choreografinis pasirodymas. Žiūrovai rinkosi ir dar vienoje ypatingoje Valkininkų erdvėje – tarp buvusio pranciškonų vienuolyno griuvėsių. Tarp neišvaizdžių sovietinių „piktžaizdžių“, baltų silikatinių plytų statinių ir vandens bokšto, įsiterpę žole bei samanomis apaugę vienuolyno pamatų gūbriai tebesaugo savo paslaptis – dar neištyrinėtus požemius.
Panašiai kaip pats istoriškai reikšmingas miestelis, kadaise turėjęs Magdeburgo teises, dvaro kompleksą, kertamas karališkojo kelio, apsuptas žuvivaisai skirtų tvenkinių, tačiau šiandien vis dar kiek „įmigęs“, daugeliui nelabai pažįstamas, nors taip patogiai pasiekiamas nuo populiarios magistralės A4, vedančios į Druskininkus. Jis išsaugojęs nemažai vertingų architektūros ansamblių, senąjį radialinį urbanistinį planą. Galbūt taip yra todėl, kad miestelyje kol kas nesusikūrė tokia stipri ir vieninga kultūrinė komanda kaip Merkinėje. Tačiau vietinių entuziastų ir šį kraštą pamilstančių „užeivių“, kaip sako dzūkai, ambicijos vis labiau skatina kurti ir atverti tai, kas dar neištyrinėta, nežinoma.
Vienuolyno teritorijoje įvyko Naujuosiuose Valkininkuose gyvenančių ir kuriančių menininkų, skulptorių restauratorių Kavaliauskų šeimos kūrybinio projekto pristatymas. Rūta ir Nerijus Kavaliauskai publikai parodė darbinį savo dirbtuvių objektą – visiems puikiai žinomos skulptūrinės grupės „Laokoonas ir jo sūnūs“, kuri simboliškai susisiejo su garsiojo 1700 m. Valkininkų mūšio ir šioje vietoje nužudyto Mykolo Pranciškaus Sapiegos istorija ir dabarties politikos aktualijomis, liejimo formą. O Mykolas Kavaliauskas, daugiausia kuriantis originalią gamtiškų, stilizuotų moderno formų mažąją architektūrą, šįkart pažymėjo čia buvusios, tačiau iki mūsų dienų neišlikusios bažnyčios vietą – festivalio dieną joje stovėjo grakšti Marijos skulptūra.
„Sūkurių“ programoje buvo ir daugiau įdomių dailės įvykių – Rapolas Kavaliauskas, 2024 m. baigęs VDA skulptūros studijas, miestelio kultūros centro salėje pristatė projektą „Šydas“, kuriame – abstrakčios kompozicijos ir didelio formato, kone barokinių formų figūriniai pavidalai. Greta šios parodos atidaryta ir Valkininkuose vykusio Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojų (Aurelijos Maknytės, Rasos Noreikaitės-Miliūnienės, Vidos Sevrukienės, Gedimino Piekuro, Jono Vaitekūno ir trumpam prie menininkų kompanijos prisijungusios keramikės Jurgitos Jasinskaitės) plenero darbų ekspozicija. Taip sutapo, kad Piekuras ir Vaitekūnas tapo ir kolegių kultūriniais „gidais“ po Dzūkiją: nors abu jie nėra kilę iš šio regiono, abiejų menininkų šeimos, jau ne viena karta, yra giliai suleidusios čia šaknis. Per keletą dienų apvažiuotos įdomiausios ir gražiausios Varėnos rajono vietos, etnografiniai kaimai, sodybos tapo ypatinga plenero ir viso festivalio dalimi – juk būtent nuoširdus tiesioginis vietos tyrinėjimas daro stipriausią poveikį ir įsirėžia į atmintį.
Vizualinių menų vasaros sezoną Varėnos krašte rugsėjo 4 d. simboliškai uždarė beveik visą vasarą Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje veikusi VDA Kauno fakulteto tapybos ir skulptūros specialybių studentų paroda „Valanda vėliau“. Į tądien įvykusį susitikimą su parodos autoriais susirinko Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos bei Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos moksleiviai, lydimi mokytojų. Jaunieji menininkai ir vietos jaunimas gyvoje, margoje parodos aplinkoje – puikus duetas kultūriniam, socialiniam dialogui, abipusėms bendravimo patirtimis auginti. Šios parodos iniciatorė ir organizatorė – aktyvi, energinga tapybos studentė Karolina Misiūnaitė. Idėja kauniečiams atvykti į Varėną kilo būtent jai – be išankstinio nusistatymo, pažinčių ar rekomendacijų.
Kauną ir Varėną skiria nemažas atstumas, tačiau studentai buvo trumpam priartėję prie šio krašto dirbdami vasaros praktikoje Mizaruose, šalia Druskininkų. Pasinaudodami ta proga, jie Varėnoje eksponavo kūrybos kolekciją, daugiausia susijusią su VDA mokymosi procesu, užduotimis, projektais. Tačiau šioje margoje studentiškoje kūrybinėje laboratorijoje neabejotinai ryškėja ir individualus braižas, požiūris į tapybą, erdvinį objektą, formą bei jos poveikį. Pasak pačių studentų, peržiūrų metu greitai pademonstruojami ir tuoj pat nukabinami darbai kitoje, parodinėje erdvėje kuria naujas istorijas ir tarpusavio sąryšius, o išmėginti jėgas kuriant parodos „architektūrą“ jiems taip pat buvo labai įdomu ir naudinga. Tai – gyvas ir nuoširdus pasakojimas apie buvimą „tik valanda vėliau“, arba būsenoje, jaunųjų menininkų žodžiais, balansuojančioje tarp sumaišties ir supratimo, tarp tuščio lapo ir pirmo potėpio.
Šiuos tris tarpusavyje tiesiogiai nesusijusius kultūrinius vizualinius Varėnos krašto vasaros įvykius apžvelgus „iš viršaus“ ryškėja ypatinga asmeninių iniciatyvų, kolegiškų ryšių, stiprių kultūros asmenybių ir žavingų atsitiktinumų svarba. Ir, žinoma, – gamtos, bet ne kaip renginių fono ar dekoracijos, o kaip tam tikro specifinio geografinio, istorinio ir kultūrinio tinklo pagrindo. Pavadinčiau jį upėvaizdžiu – juk pro Valkininkus teka Šalčia ir Geluža, vėliau kartu su Ūla papildančios Merkio baseiną, šis įsilieja į Nemuną didingoje santakoje ties Merkine, kur upė jau plaukia Kauno link. Toks vandens jungčių vaizdinys pasąmonėje atgaivina ir Artūro Railos „Žemės galią“ – ilgametes mitologinio Vilniaus paieškas. Taigi, ir šis kraštas per įvairias kultūrines iniciatyvas ieško savo tapatybės, ištakų – kartais nuosekliai ir tikslingai, kartais intuityviai, apčiuopomis, per vos juntamus tvinksnius upių gyslose.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama