Čiurlionis ir dainos galia

„Pasauliui reikia dainuojančios revoliucijos, – taip savo recenzijoje apie koncertą teigia muzikos kritikas Ulrichas Amlingas Vokietijos dienraštyje „Tagesspiegel“, – Dainos peržengia sienas.“

Na štai, artėjame prie ilgai lauktos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejinių metų kulminacijos. Eita nuosekliai – vyko ir tebevyksta įvairiausi mažesni ar didesni renginiai Lietuvoje ir pasaulyje. Tačiau užsienyje bene didžiausias nusilenkimas Čiurlioniui įvyko šių metų rugsėjo 2 d. Berlyno muzikos festivalyje, ir jis buvo įkvėptas dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos. Mirga šiame festivalyje ne naujokė. Ji debiutavo Berlyno filharmonijoje 2017 m. gruodį, diriguodama Vokietijos simfoniniam orkestrui (DSO), tąkart solavo smuikininkas Gidonas Kremeris. Dar vienas itin ryškus dirigentės pasirodymas Berlyno muzikos festivalio kontekste buvo prieš dvejus metus, tuomet Mirga dirigavo Miuncheno filharmonijos orkestrui. Skambėjo Gustavo Mahlerio Antroji simfonija. Šį kartą Berlyno filharmonijos didžiojoje scenoje Gražinytė dirigavo „Radio France“ filharmonijos orkestrui, pagerbdama net tris šių metų didžiuosius jubiliatus: Luciano Berio (100-osios gimimo metinės), Mikalojų Konstantiną Čiurlionį bei Maurice’ą Ravelį (150-osios gimimo metinės).

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Berio „Voci“ (Liaudies dainos II) altui ir dviem instrumentinėms grupėms. Šis Berio kūrinys yra kompozitoriaus duoklė gimtosios Sicilijos kultūrai, tad čia jis supynė lopšinių, raudų, turgaus dainų motyvus, kurie skamba dviejų instrumentinių grupių fone. Altininkas Antoine’as Tamestit su savo nuostabiu instrumentu – Stradivarijaus altu – publiką pakerėjo prabilęs tarsi žmogaus balsu. Pats kūrinys didžiulės apimties, tačiau jo gera ir lengva klausytis nepametant dėmesio. Sulaukęs gausių publikos aplodismentų, Tamestit nustebino bisu – atliko ukrainietišką lopšinę ir Johanno Sebastiano Bacho Sarabandą iš Partitos Nr. 2 d-moll (BWV 1004). Taip paskelbdamas ir koncerto moto – „Dainos gali įveikti visas sienas“.

Antroje koncerto dalyje Berlyno festivalio publikai Gražinytė-Tyla pristatė Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“. Festivalio meno vadovas Matthias Peesas, pasakodamas apie programą, suintrigavo, kad tai bus pasaulinė šio kūrinio premjera. Iš tiesų naujoji, nekupiūruota „Jūros“ redakcija, prie kurios atsiradimo labiausiai prisidėjo graikų kompozitorius ir muzikologas Charris Efthymiou, nuskambėjo dar kovo mėnesį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, diriguojant taip pat Gražinytei-Tylai. 

Įdomu buvo paskaityti Ulricho Amlingo mintis apie Čiurlionio „Jūrą“ jo recenzijoje, publikuotoje dienraštyje „Tagesspiegel“. Čiurlionį jis įvardija kaip pirmą reikšmingą lietuvių kompozitorių, kuris Lietuvoje yra garbinamas kaip „nacionalinis didvyris“. Kritikas pabrėžia, kad Mirga Gražinytė-Tyla visą savo širdį atidavė savo tėvynės muzikai. „Pradžioje dirigentė sugeba išgirsti šiek tiek prancūziškojo clarté (pranc. šviesa, aiškumas) švelniose bangose, netgi priverčia jas spindėti. Tačiau savotiški vėlyvojo romantizmo laužai vis labiau sukuria garso sūkurį, kuriame paskęsta subtilybės ir spalvos, kol finale susikaupę vargonų akordai akustiškai nušluoja jūros vaizdą.“

Ar įsitvirtins ir pasitvirtins ši „Jūros“ redakcija? Išvadas galėsime daryti galbūt tik po kelių dešimtmečių. Kadangi pačiam Čiurlioniui neteko išgirsti gyvai atliekamo šio kūrinio, sunku spėti, ar jis pats nebūtų įnešęs savo pataisymų ar kupiūrų į galutinį variantą. Berlyno filharmonijos salėje sėdėjau „incognito“ tarp užsieniečių, stebėjau jų reakcijas ir nuotaikas. Drauge su kitais klausiausi „Jūros“, lyg pati ją girdėčiau pirmą kartą. Man pasirodė, kad ankstesnė partitūra skambėjo šiek tiek kompaktiškiau. Puikios akustikos salėje ypač subtiliai suskambo nuostabi „Jūros“ pradžia. Didžiulė vidurinė dalis, plėtojama su tais pačiais besikartojančiais motyvais, gal kiek prailgo. Pasigirdus pagrindinei kūrinio temai reprizoje, vėl sugrįžo nuostabus šviesios jūros potėpių įvaizdis. Tačiau po jo ėjo ir dar vienas didžiulis epizodas, tarsi naujas etapas po reprizos.

Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ atlikimas tokios svarbos pasaulinėje scenoje – Berlyno festivalyje – neabejotinai neeilinis įvykis mums visiems, Lietuvai, kaip mažai tautai. Tą vakarą koncerte lankėsi netgi delegacija iš Lietuvos: laikinasis kultūros ministras Šarūnas Birutis, Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, Lietuvos kultūros instituto direktorė Julija Reklaitė. Beje, jau galima dalintis puikia žinia, kad 2027–2028 metai taps Lietuvos ir Vokietijos kultūrinio bendradarbiavimo metais. Ši informacija nuskambėjo tiesiai nuo Berlyno filharmonijos scenos. Dar nustebinsime pasaulį!

Na, ir apie koncerto finalą. Mirga Gražinytė-Tyla su „Radio France“ orkestru atlieka Ravelio „Bolero“ – kūrinys skamba šviesiai, subtiliai, išraiškingais tembrais ir visomis įmanomomis spalvomis. Tiesiog priartėjama prie šio kūrinio atlikimo idealo. Tačiau tai dar ne koncerto pabaiga. Po „Bolero“ sukeltos euforijos nutinka įspūdingiausias dalykas, kuris visą koncertą padaro tiesiog nepamirštamą. Mirga visiems garsiai padėkoja už vakarą, pasidalija vaikystės prisiminimais, kad gimė dainų šalyje – Lietuvoje, kad daina ją lydi nuo pat pirmų gyvenimo dienų. Lietuviai su daina stojo prieš tankus, dainuodami kovojo už savo laisvę. Ir tada visiškoje tyloje, lyg iš niekur, pasigirsta pats tyliausias mormorando – mano širdis suspurda, pažįstama melodija... Nejaugi? Salė nuščiūva. Ir Berlyno filharmonijoje suskamba orkestro muzikantų laužyta lietuvių tartimi dainuojama Čiurlionio daina „Aš padainuosiu dainų dainelę... Aš dainų bernužėlis...“. Graudu ir tyra iki ašarų. Kai kam toks bisas gali pasirodyti kaip atsitiktinumas, tačiau tai – gerai apgalvota Mirgos idėja lietuviška daina ne tik sujungti visą koncerto programą, bet ir atskleisti mūsų būtį, meilę gyvenimui ir laisvei.  

Šioje vietoje vėl noriu pacituoti muzikos kritiką Amlingą: „Nuoširdžiai tikimės, kad šis trapus grožis galės užbaigti ginkluotą smurtą. Pasauliui reikia dainuojančios revoliucijos.“

P. S. Šį sezoną laukiamas dar vienas Mirgos pasirodymas Berlyno filharmonijoje. 2026 m. balandžio 16, 17 ir 18 dienomis ji pakviesta diriguoti Berlyno filharmonijos orkestrui. Vokietijos žiniasklaida šiuos tris koncertus pristato kaip Mirgos Gražinytės-Tylos debiutą su Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“. Koncerte skambės Mieczyslawo Weinbergo siuita orkestrui iš baleto „Buratinas ir auksinis raktelis“, taip pat ir intriguojantis kūrinys – JAV filmų kompozitoriaus Johno Williamso naujas fortepijoninis koncertas, solistas – Emanuelis Axas.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama