Juodi naftos potėpiai

Crude, išvertus iš anglų kalbos,– žaliavinė nafta arba žalias, neapdirbtas, šiurkštus, rėkiantis. Iš esmės visi šie būdvardžiai apibūdina ką nors purvino, tai, ko nesinori liesti. Vien pagalvojus apie naftos geologus, inžinierius, tyrėjus ir t.t., kyla nemalonios asociacijos – įsivaizduoju godžius žmones, kuriems nerūpi gamta, jie siekia tik uždirbti. Menininkė Andrėja Maiburovaitė personalinėje parodoje „Crude“ naftą perkelia į kitas suvokimo ribas. Medžiaga išplaukia iš utilitarinio pasaulio – ji nėra skirta vartojimui ar gamybai. Ji tampa metafora, emocine ir simboline medžiaga, kuri kalba apie atmintį, istoriją, praradimus.

Galerijoje paveikslai mane atplėšė nuo parodos erdvės ir nubloškė tiesiai į vaikystę. Tikriausiai kiekvienas, skatinamas vaikiško smalsumo, bent kartą esame lietę dervą, dar kitaip vadinamą smala. Prisimenu, kaip karštą vasaros dieną, bėgiodama derva sulopytais garažų stogais, nuo kurių vydavo kaimynai, vis įmindavau į šiltą, suminkštėjusią masę. Todėl rožiniai batų padai dažnai virsdavo juodais. Kartais užsisvajoję į juodą masę kaišiodavome ant žemės rastus medžių pagaliukus, o kartais ir pirštus. Derva prilipdavo prie odos, tįsdavo lyg juodas siūlas. Keista, bet neapsisprendžiu, ar ji maloniai kvepėdavo kaip nuo saulės įkaitusi guma, ar ne. Ji atrodė gyva, pulsuojanti, dar nepažinta. Šaltuoju sezonu ji tarsi užmigdavo žiemos miegu. Tapdavo sukietėjusi, sustingusi, nepajudinama ir nebetrukdė bėgioti, nebuvo žaidimo dalimi. Pamiršdavome ją iki kitos vasaros.

Į autorės gyvenimą ši medžiaga taip pat atėjo jau vaikystėje. Ji augo Mažeikiuose, kur veikė naftos perdirbimo įmonė. Toks kūrybinės medžiagos pasirinkimas atrodo drąsus ir paradoksalus. Ji renkasi ne šviesą, lengvumą, o priešingai – tamsą ir sunkumą. Būtent šis paradoksas ir atskleidžia meninę jėgą – autorė nemaskuoja naftos nešvarumo ar lipnumo, o juos savaip atskleidžia, išlaisvina blizgesį, leidžia medžiagai kalbėti per abstrakčius potėpius ar vientisai ištapytą drobę. 

Nafta Maiburovaitės kūryboje veikia tarsi atminties talpykla – ji sukaupusi ne tik žemės raidos istoriją, energiją ir milijonus metų gyvybės pėdsakų, bet kalba ir apie asmeninius menininkės išgyvenimus, ryšius, trapumą. Nė vienos iš šių patirčių negalime tiesiogiai pamatyti, tačiau jos jaučiamos, lyg slypėtų medžiagos klampume, tamsiuose atspalviuose, neaiškiose formose.

Man didžiausią poveikį visoje ekspozicijoje padarė paveikslas „Be pavadinimo“ (2024). Iš pirmo žvilgsnio jame matomos abstrakčios figūros, medžiai ar kokie nors vabaliukai, ir atrodo, kad įamžinta neaiškaus judėjimo akimirka. Kita vertus, tamsios dėmės primena pėdsakus, pirštų atspaudus. Kuo ilgiau žiūriu, tuo jie rodosi gyvesni – susispietę, artėjantys, pulsuojantys. Naftos juoda čia kuria nežinią ir įtampą. Paveikslo potėpių ritmika hipnotizuoja, kviečia pasinerti giliau, pamiršti jo fizinį paviršių.

Didelė atsvara abstraktiems kūriniams – paveikslas „Lūžis“ (2025) ir vaizdo įrašai, kuriuose įamžintos akimirkos iš menininkės asmeninio gyvenimo. Labiausiai videokūriniai siejasi su gamta: augančios gėlės, į langą barbenantis lietus, laukuose besiganančios karvės, saulėje besišildantis katinas. Vaizdai tampa atokvėpiu, žadina prisiminimus – jie atpažįstami. Kiek jautriau reaguoju į „Lūžį“. Tai paveikslas, pasakojantis istoriją apie seną sodo obelį, kuri vieną vasarą užaugino tiek vaisių, kad jų neišlaikiusi lūžo. Šis pasakojimas – apie kiekvieno patiriamus lūžius, kuriuos paskatina susikaupusios emocijos, patirtys ir išgyvenimai. Tačiau lūžis nėra pabaiga, tai gamtiška virsmo būsena, primenanti apie trapumą, ribas, laikinumą. Gamtos vaizdų fragmentai virsta atsvara naftos medžiagai, kuri asocijuojasi su masiniu vartojimu, gamtos ir darbininkų išnaudojimu. Toks jautrus, meditacinis akimirkų stebėjimas papildo likusius abstrakčius paveikslus jautrumu, išplečia emocinį lauką.

Išėjusi iš parodos, dar kurį laiką negaliu grįžti į skubančio gyvenimo tėkmę. Atrodo, lyg būčiau išlipusi iš kažko klampaus. Tirštas gatvės triukšmas ir šviesos bando įtraukti į savo sūkurį, viduje tvyro įtampa. Ar ir aš išgyvenu lūžį? Ir vėl, visai kaip vaikystėje, tyrinėju derva lopytą kelio dangą – šįkart ji atrodo sustingusi, šalta.

Paroda veikė iki liepos 4 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama