Susitikimai su šešėliu

...Dvidešimt šeši artefaktai palieka Paryžiaus muziejų, kad po daugiau nei šimto metų sugrįžtų į Dahomėjos karalystę – dabartinį Beniną. Berlinalės „Auksiniu lokiu“ apdovanotame Mati Diop filme „Dahomėja“ (LRT Plius, 18 d. 21.33) ši kelionė – ne tik simbolinis ar politinis įvykis, bet ir savotiškas prisikėlimas iš mirusiųjų.

Apie kelionę pasakoja muziejaus požemiuose atsibudusio karaliaus Gezo skulptūra. Jo monologas suteikia filmui pasakos atspalvį, bet ir leidžia kažkada net religines ar panašias funkcijas atlikusiems daiktams bei meno kūriniams atgauti tikrąją galią. Tačiau svarbiausia filme tai, kad kelionė iš Paryžiaus į Afriką skatina kalbėtis ir apie dabarties problemas. Atgautos kultūros vertybės žadina jaunų Benino intelektualų diskusijas apie tai, kaip išsilaisvinti iš buvusio kolonizatoriaus kalbos ir kultūros įtakos, kuri akivaizdi ir jų kasdieniame gyvenime. Filme daug įspūdingų ir savaip iškalbingų kadrų apie naujo muziejaus, kuriame įsikurs artefaktai, atidarymą ar į jį atvykusių genčių vadų ir Afrikos valstybių vadovų pasirodymą bei jį gaubiančią atmosferą. Tačiau būtent jaunųjų filmo veikėjų diskusijos verčia susimąstyti, ar galima iš tautos pagrobti jos kultūros dvasią, kas yra tos kultūros pagrindas, kada jis autentiškas.  

Cordo Jeffersono filmas „Amerikietiškas skaitalas“ (LRT, 12 d. 22.45) sukurtas pagal įtakingo šiuolaikinio JAV rašytojo Percivalio Everetto romaną „Erasure“. 1956 m. gimęs Everettas dėsto viename Kalifornijos universitete ir vadina save patologiškai ironišku. Jis mėgsta žaisti žanrais – trilerio, satyros, kriminalinio romano ar filosofinės fikcijos. „Amerikietiško skaitalo“ herojui, anglų literatūros profesoriui Telonijui Elisonui, kurį vadina Monku, Everettas, ko gero, suteikė daug asmeninės patirties.

Monkui (Jeffrey Wright) žadina neviltį tarp studentų plintanti pažodiškumo epidemija, tai yra jų išsilavinimo stoka ar net kvailumas, ypač kai klausytojai nesuvokia pokštų ir linkę laikyti juos tiesa. Tad nenuostabu, kad ne visi studentai pritaria jo mokymo metodams. Monkas susidūrė ir su kita problema: jis parašė romaną, tačiau leidėjai sako, kad šis pernelyg ambicingas, bet nepakankamai „juodas“. Monkas juodaodis, tik nenori pabrėžti šio fakto savo kūriniuose. Tačiau atsidūręs Bostono literatūros festivalyje jis mato, kad minias kaip magnetas traukia tradicinė istorija apie juodaodžių skurdą „Mes gyvename gete“, ir suvokia, jog skaitytojai laukia „pornografijos apie juodaodžių traumą“. Monkas nusprendžia iš jų pasišaipyti – rašo vulgarų skaitalą, į kurį sudeda visus įmanomus stereotipus apie JAV juodaodžius, ir pasirašo svetima pavarde. Knyga iškart tampa bestseleriu, ja domisi Holivudas, o Monkas priverstas tramdyti savo paties sukurtą pabaisą. Taip „Amerikietiškas skaitalas“ klausia, kuriuo momentu išjuokdami veidmainystę patys tampame veidmainiais. Manau, sutiksite, kad kine tai irgi įprasta situacija – stereotipų ir banalybių rinkiniai dažniausiai pelno festivalių žiūrovų simpatijų prizus.

Iš amerikietiškos veidmainystės mėgsta piktai pasišaipyti ir dramaturgas bei režisierius Neilas LaBute’as. Seniai nežiūrėjau jo filmų, tad mielai užmesiu akį į prieš kelerius metus sukurtą „Kaip perkūnas iš giedro dangaus“ (TV1, 13 d. 23.55). Filmo herojus – iš kalėjimo lygtinai paleistas Konoras – nusprendžia pradėti naują gyvenimą, įsidarbina bibliotekoje, laisvalaikiu sportuoja. Susipažinęs su turtuolio žmona Marilyn (Diane Kruger), Konoras negali nematyti vyro paliktų prievartos ir sumušimų žymių, kurias moteris bando slėpti. Netrukus tarp Konoro ir Marilyn užsimezga romanas... Konorą vaidina Ray’us Nicholsonas, tad Bobo Rafelsono filmo „Laiškanešys skambina du kartus“ pavadinimas skamba neatsitiktinai – tai ir nuoroda į sudėtingą meilės romaną, ir į tame filme vaidinusį aktoriaus tėvą Jacką Nicholsoną.

Pagrindinis Mario Martone’s filmo „Nostalgija“ (LRT Plius, šįvakar, 12 d., 21.30) veikėjas yra Neapolio kamoros valdomas Rione Sanità kvartalas. Jis pats vargingiausias, bet kartu ir vaizdingiausias. Į gimtąjį miestą pas mamą po keturiasdešimties metų sugrįžta Feličė (nuostabusis Pierfrancesco Favino iš Marco Bellocchio „Mafijos išdaviko“). Vedamas kaltės jausmo ir ilgesio, personažas nepastebi, kad katakombų, kapinių, susipynusių gatvelių kvartalas įtraukia jį lyg pelkė. Susidraugavęs su prieš mafiją kovojančiu kunigu, nesusitaikęs su savo niūria praeitimi, Feličė ieško seno draugo, pamiršdamas, kad nostalgija dažnai yra spąstai, kad susitikimas su šešėliu gali būti pavojingas.  

Manau, verta prisiminti tegu ir ne pirmą kartą rodomą Joe Wrighto filmą „Tamsiausia valanda“ (TV3, 13 d. 22 val.). Jo veiksmas prasideda 1940-ųjų gegužę, kai nacių armija atrodė nenugalima, įžengė į Belgiją ir Nyderlandus, britų parlamentas susipyko dėl nesėkmingos kampanijos Norvegijoje, kai žlugo Neville’io Chamberlaino kabinetas, o premjeras apkaltintas nesugebantis vadovauti karui su nacių Vokietija ir vienintelis konservatorius, galintis vadovauti koalicinei vyriausybei, buvo į nemalonę patekęs Winstonas Churchillis. Priešingai nei dauguma valdančiųjų, jis visada priešinosi deryboms su Vokietija. Karalius Jurgis VI nerodė entuziazmo, bet paskyrė Churchillį premjeru.

Vos pasirodęs ekrane, jis pradeda dominuoti filme. Nors ministrų kabinete premjeras kariauja su užsienio reikalų ministru lordu Halifaxu, „Tamsiausios valandos“ Čerčilis pirmiausia turi nugalėti save, savo abejones ir silpnybes. Išsilaisvinti nuo politinių klaidų kupinos praeities, pralaimėjimų, atsiskyrėlio gyvenimo metų. Tad politinis „Tamsiausios valandos“ teatras tampa vieno aktoriaus spektakliu. Aktorius ypatingas – tai Gary Oldmanas. Paslėptas po storu grimo sluoksniu, jis kuria įtikinamą portretą žmogaus, po politinių ir asmeninių pralaimėjimų dešimtmečio pasiekiančio visada trokštą didybę. Taigi tai pavyzdingas holivudinis filmas apie herojaus permainą. Oldmanui padeda ir operatorius Bruno Delbonnelis, panardinęs filmą į rafinuotas, tamsias ir tarsi išblukusias spalvas, ir epochos atmosferą kurianti scenografija bei kostiumai. „Tamsiausios valandos“ veiksmas apima maždaug mėnesį, o didžiąją filmo dalį sudaro premjero kalbos. Tai, kaip jos buvo sumanytos, užrašytos, pasakytos ir kaip sutiktos. Ir tai be galo įdomu stebėti, turint omenyje šiuolaikinę politinę retoriką arba jos likučius.

Pirmadienio rytą per laidos „Labas rytas, Lietuva“ žinias išgirdau skambią frazę: „Rinktinė džiaugiasi serviravusi atkaklią kovą.“ Suprask, rinktinė pralaimėjo, bet džiaugiasi... Sportas Lietuvoje yra visa ko matas, tad ši makaronizmu „pagardinta“ formulė, manau, universali ir tinka politikams, vyriausybei bei visam viešajam lietuvių gyvenimui, juk dauguma taip ir suvokia savo veiklą: ji nevaisinga, bet kova atkakli. Nežinau, ar tuo džiaugiasi pavienis lietuvis. Bent jau aš tikrai nesidžiaugiu nuolat pralaimėdamas kovą su knygų dulkėmis. Ką jau kalbėti apie laiko dulkes.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama