Klaipėdos dramos teatrui – 90: Vytauto Kanclerio šimtmetis

Vienas žymiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių Vytautas Kancleris 1925 m. rugpjūčio 15-ąją gimė Kaune, buvo pirmasis Justino Kanclerio-Drapo ir Adelės Jurgelėnaitės-Kanclerienės vaikas. Būsimojo aktoriaus tėvas baigė Varšuvos veterinarijos institutą, dirbo Rusijoje, sugrįžęs į Lietuvą nuo 1919 m. darbavosi Kauno veterinarijos departamente, o motina daug metų dainavo Kauno muzikiniame teatre.[1]

Baigęs mokyklą Kancleris įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame pradėjo studijuoti ekonomiką, tačiau 1943-iaisiais okupacinės valdžios paliepimu universitetas buvo uždarytas, ir jaunuolis liko be diplomo. Tais pačiais metais aktorius Juozas Kanopka įkūrė teatro studiją „Vaidila“, kurioje būsimasis teatro grandas pradėjo savo sceninį kelią. „Vaidilos“ teatre Kancleris dirbo keletą metų ir 1945-ųjų pabaigoje atvyko į po karo atkurtą Klaipėdos dramos teatrą, vaidino pirmajame jo spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“. Ilgametis šio teatro aktorius bei direktorius Balys Juškevičius apie atkurtą uostamiesčio teatrą bei pirmąjį Kanclerio vaidmenį pasakojo: „Jis vienas pirmųjų atvyko į Klaipėdos muzikinės komedijos teatrą, nes buvo muzikalus, žadėjo studijuoti konservatorijoje, tapti dainininku. Neatsitiktinai jo muzikinis išprusimas buvo taip reikalingas ruošiant pirmąjį pokario Klaipėdos teatro spektaklį – „Eglė žalčių karalienė“. Daugiau kaip šimtą kartų jis vedė šį spektaklį kaip režisieriaus padėjėjas ir vaidino pagrindinį Žilvino vaidmenį. Ir vėliau jis daugelio spektaklių ir koncertų vadžias laikė savo rankose.“[2]

1951 m. Kancleris, palikęs uostamiestį, išvyko į sostinę ir dvejus metus dirbo Valstybiniame dramos teatre, čia baigė teatro vaidybos studiją. 1953-iaisiais sugrįžo į Klaipėdą ir čia vaidino iki pat savo mirties 1997 m. birželio 26-ąją.

Klaipėdos dramos teatre aktorius sukūrė apie 140 pačių įvairiausių vaidmenų, iš kurių svarbiausi Krečetas („Platonas Krečetas“), Kvedaras („Obelys žydės“), Romeo („Romeo ir Džuljeta“), Otelas („Otelas“), Aleksejus („Optimistinė tragedija“), Montanelis („Gylys“), Portas („Trys muškietininkai“), Edipas („Karalius Edipas“), Jonas („Marti“), Kšištofas Maksimovičius („Spūsties valanda“), Centrauskas („Abstinentas“), Keraitis („Atžalynas“), Čičinskas („Čičinskas“), Levanarda („Sename dvare“), Vilis Klarkas („Keistuoliai iš varjetė“), Matulionis („Jasonas“) ir kt. Aktoriaus biografijoje 30 kino vaidmenų, tarp kurių svarbesni – Edmundas („Tadas Blinda“), Bajarčius („Sodybų tuštėjimo metas“), Pulkininkas („Turtuolis vargšas“), Senelis („Vilius Karalius“) ir kt.

1995 m. aktorius apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Ilgametis Kanclerio bendražygis Juškevičius savo prisiminimų knygoje apie teatrą rašė: „Pirmieji Vytauto vaidmenys V. Adomėno „Svetimose plunksnose“, A. Korneičiuko „Platone Krečete“, A. Utovskio „Atmintinuose susitikimuose“, kur jam tekdavo svarbiausios rolės, nepasižymėjo profesiniu brandumu, tačiau jau juose jis tapo Klaipėdos žiūrovų numylėtinis. Iškili, atletiška, harmoninga išvaizda, žavūs veido bruožai, emocinis turtingumas negalėjo būti nepastebėti. „Teatro gražuolis, dievaitis“, – ne kartą taip jį vadino. Pirmasis V. Kanclerio vaidmuo, kuriame jis sublizgėjo ne tik savo įspūdinga išore, bet ir puikia vaidyba, buvo jūrininkas Foma I. Dunajevskio operetėje „Laisvasis vėjas“. Aukštas, ūsuotas, laisvas, sunkiai valdantis savo jaunystės padaužiškumą šokėjas ir dainininkas Foma prabilo visa savo žavios jaunystės energija, emocijomis ir spalvomis (tuomet Vytautui buvo 23-eji metai). Duetas su S. Ratkevičiumi buvo neaprašoma spektaklio puošmena. Vytautui labai pavyko susitikimai su garsiuoju režisieriumi R. Juknevičiumi. Šis ypač subtilus ir toliaregis pedagogas iškart įtraukė Vytautą į savo spektaklius, bet paskyrė jam visiškai kitokio plano vaidmenis, tuo bandydamas išgelbėti Vytautą nuo „rausvų“ ir žavių gražuolių amplua. Juk tuose vaidmenyse jis būtų vaidinęs tik patį save, negalėdamas įveikti jau pasirodančius pavojingus aktorinius štampus. Spektaklyje „Obelys žydės“ Vytautas gavo seno kaimo žmogaus Kvedaro vaidmenį. Kaip ne kartą pasakojo Vytautas, jis ir nustebo, ir pyko, kol vėliau suprato ir įvertino, ką sakė režisierius. O jau tada dirbo su didžiu džiaugsmu ir užsidegimu, aktyviai ieškodamas niekada nekurto charakterio bruožų. <...> V. Kancleris buvo retos inteligencijos ir gracijos aktorius. Jo eisena, kūno stotas, mokėjimas jausti ir nešioti sceninį kostiumą, kalbos maniera, balso intonacijos, puiki tartis, muzikalumas, asmenybės svarumas išskyrė jį iš didelio Lietuvos artistų būrio. Profesinė atsakomybė, darbštumas, intuityvus lankstumas leido suvaidinti nepaprastai įvairų ir turtingą repertuarą nuo vodevilio iki tragedijos. Teatre jis visada buvo kūrybinio meninio gyvenimo centre. Nuolatinis teatro meno tarybos narys, daugiau kaip trisdešimt metų Teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas. Jis plačiai ir aktyviai reiškėsi už teatro ribų įvairiuose renginiuose, šventėse. Gyvenimo kasdienybėje jis mokėjo pasiausti, pasilinksminti, kartais paklaidžioti bohemos skersgatviuose, lydimas nuotykių ir kuriozų, tačiau tai niekada nepažeidė teatro tvarkos ir ritmo <...>. 1997 metų sausio 14 dieną Dramos teatre buvo vaidinamas S. Šaltenio „Jasonas“ <...>. Jame nepamirštamas Vytautas vaidino seną buvusį vaikų namų direktorių, dabar – tiesiog pensininką Matulionį, prie kurio po ilgų gyvenimo klaidžiojimų grįžta neramioji dvasia – jaunasis Jasonas <...>. Kas galėjo žinoti, nuspėti, kad tai buvo paskutinis Vytauto Kanclerio „Jasono“ spektaklis. Po penkių mėnesių „Jasono“ afišos vėl kvietė žiūrovus į teatrą. Gegužės 24 dieną Vytautas į spektaklį neatvyko. Teatre staigmenos nelaukė. Tai negirdėta, nelaukta šio aktoriaus biografijoje. Per penkiasdešimt metų to nebuvo įvykę. Klastinga liga nelauktai atėmė jėgas ir aktorius nebeįstengė išeiti į sceną. Po mėnesio, birželio 26-ąją, Vytautą Kanclerį palydėjome Anapilin.“[3]

Teatre aktorius sutiko ir būsimą savo žmoną, scenos partnerę Laimą Kerniūtę (1923–2005).

Jubiliejaus proga ilgamečiai aktoriaus bendražygiai pasidalijo prisiminimais apie Kanclerį.

Eglė Barauskaitė: „Aktorius Vytautas Kancleris mano prisiminimuose visada orus, galantiškas, sąmojingas ir kartu paslaptingas. Nuo vaikystės pamenu jo smagius šėliojimus vaikiškuose spektakliuose, unikalų gebėjimą prajuokinti mus, vaikus. Labiausiai mane žavėjo jo dramatiniai vaidmenys Povilo Gaidžio spektaklyje „Čičinskas“ ir Algirdo Latėno „Jasonas“. Kartu vaidinome Ramunės Kudzmanaitės spektaklyje „Geriausias gyvenimo laikas“. Įsiminė jo kantrybė ir romumas repetuojant, o jo intonaciją pjesės teksto frazėje ,,Aš manau, kad nieko nemanau!..“ prisimenu iki šiol.“

Rimantas Pelakauskas: „Vytautas Kancleris kolegų buvo meiliai vadinamas Seneliu. Tačiau savo išvaizda toli gražu nepriminė senelio. Greičiau atvirkščiai. Aukštas, orus, aristokratiškų manierų vyras. Tipiškas bajoras. Niekada neteko girdėti iš Senelio pašaipių replikų, juokelių ar paskalų apie kolegas. Nors turėjo puikų humoro jausmą. O apie Vytautą kolegos vieni kitiems pasakojo įvairiausias istorijas su savo interpretacijomis ir pagražinimais. Nes jis buvo ryški asmenybė. „Taurumas kraujo“, – sakydavo kolegos. Po pirmosios teatro rekonstrukcijos atsidarė naujas tarnybinis bufetas. Jame galėjo lankytis tik teatro darbuotojai. Prieš spektaklį ir pertraukų metu tai buvo aktorių susibūrimo vieta. Pirmąją bufeto darbo dieną pirmas į jį įžengė Senelis. Sveikindamasis ištiesė ranką barmenui Eimučiui. Vytautas: „Sveikinu su pirma darbo diena. Turiu tamstai dovaną! – ir iškilmingai, oriai įteikė storą sąsiuvinį juodais kietais viršeliais. – Čia jums juodoji knyga – privalomas kiekvieno teatro tarnybinio bufeto atributas. Aktoriai ne visada turi su savimi grynųjų pinigų. Čia galėsite užrašyti jų skolas. Algų dieną jos bus grąžinamos. Ar suprantat?“ Taip – atsakė sutrikęs Eimutis. „Puiku! Tada įpilkite man 50 gramų konjako. Ir užrašykit!“ Taip buvo pradėtas pirmasis teatro tarnybinio bufeto sezonas.“

Igoris Reklaitis: „Atmintyje įstrigo vienas epizodas jo laidotuvių dieną, kurio liudininku teko būti. Prieš mirtį, kaip ir daugelis Klaipėdos teatro aktorių, jis dažnai lankydavosi „Apynėlio‘‘ alaus bare, kuris buvo netoli teatro, kitoje Danės upės pusėje. Nuolatiniai alaus baro lankytojai labai mėgo ir gerbė Vytautą, nes jis buvo įdomus pasakorius, o ir šiaip dažnai vaišindavo nuolatinius klientus. Dažnas iš jų retai apsilankydavo dramos teatre, bet filmą „Tadas Blinda“ visi buvo matę ir žinojo, kad Vytautas jame vaidino poną Edmundą. Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad ne tik Vytautas daugelį vaišino, bet ir lankytojai neatsilikdavo. Juk kas nenorėtų išgerti su pačiu „ponu Edmundu“. Nuolatiniai baro lankytojai, sužinoję apie Vytauto mirtį, sumetė pinigus vainikui, pasipuošė baltais baltiniais ir laidotuvių dieną visa ši delegacija, kurią sudarė apie dešimt žmonių, tiesiai iš alaus baro patraukė per Danės tiltą į dramos teatrą. Procesijos priekyje, žinoma, iškilmingai buvo nešamas nupirktas vainikas. Atvirai sakant, pamatęs šią delegaciją, einančią vorele per tiltą, kiek nustebau ir susigraudinau... Dėl ko nustebau ir dėl ko susigraudinau? Po laidotuvių buvau užėjęs barmeno paklausti, ar Vytautas neliko skolingas, gal reikia padengti skolos likutį. Bet barmenas Arūnas nusišypsojo ir pasakė, kad jeigu ir buvo, tai nuo šiol tai bus tik jo ir Vytauto paslaptis.“

Minint Tarptautinę teatro dieną, 2017-ųjų kovą Klaipėdos Žvejų gatvėje ant namo, kuriame 1978–1997 m. gyveno Kancleris, atidengta dailininko Romo Klimavičiaus sukurta atminimo lenta, įamžinanti gerbiamą ir mylimą teatro aktorių.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama