Kaip katė

Trys parodos atsidarė dar vasaros pradžioje – kaip tik tada, kai su visais savo gyvūnais persikrausčiau į sodybą. Šunytė Pepė pareigingai ėmėsi sargybos – iššaudavo iš po terasos vos tik išgirdusi ką nors įtartino, tikro ar įsivaizduojamo. Keliuku prabirbiantiems motociklininkams ir mėnuliui kliuvo daugiausia. Bevėjais vakarais aplodavo net savo balso aidą. Dvi katės dieną miegodavo, o temstant išeidavo į medžioklę. Kas rytą terasoje rasdavome po tris keturias peles, kartais dar šiek tiek gyvas.

Kodėl apie tai pasakoju? Nes visos trys vasarinės ŠMC parodos vienaip ar kitaip paliečia žmogaus ir gamtos santykius. Lenkų menininko Piotro Bury Łakomy tarsi organiški dariniai, pagaminti iš aliuminio korių, stručio kiaušinių, betono, medžio, aliejinių dažų ir dervos, prikimba prie vidinio ŠMC kiemelio ir vestibiulio sienų, plėtojasi kampuose, stiepiasi į lubas lyg neaiškios kilmės padarai, kurie tūlam žiūrovui atrodo kaip ekspresionistiniai asambliažai – abstraktūs ir nežinia ką reiškiantys, bet gražūs, intriguojantys akytų, spygliuotų, išsišakojusių pavidalų maišalyne. Pro langus plieskiančios saulės akinamos ir šešėlių prilaikomos Gerdos Paliušytės fotografijos vėlgi nėra abstrakčios – tai orchidėjų žiedai, išaugę nukritus mėlynai nudažytiems žiedlapiams, turintiems traukti pirkėjo akį. Tos minkštos, vaškinės, bet ir gyvybe tebepulsuojančios plynės yra „Lūkesčiai“ – nežinia ko, tačiau bent pavadinimu susikalbantys su didžiąja paroda – Neringos Bumblienės ir Émilie Villez kuruotu ir pernai Paryžiuje pristatytu projektu „Sienos yra naktiniai gyvūnai“. Ši frazė, pasiskolinta iš Lubos Jurgenson esė pavadinimo^*, kirbina vaizduotę: jei sienos yra naktiniai gyvūnai, gal jos manęs tyko? Ir tuoj puls? O gal jos slepiasi ir tiktai stebi, pasiruošusios tučtuojau sprukti, vos tik atliksiu keistą judesį ar pajudėsiu link jų?

Atsakymas priklauso nuo to, kurioje sienos pusėje esi, nuo kurio parodos taško pradėsi.

Gal jau esi Vakaruose?

Kaip Deimantas Narkevičius, dar 1997-aisiais išsiruošęs į Europos centrą. Važiuoti reikėjo netoli – griūvant „geležinei uždangai“, mus patikimai saugojusiai nuo žalingų laisvojo pasaulio įtakų, atėjo viltinga žinia: geografinis Europos centras yra netoli Vilniaus, konkrečiai – 54˚54ʹ-25˚19ʹ. Tiesa, naudojant skirtingas metodikas ir keičiant Europos ribas, apskaičiuojami ir kitokie centrai, bet šis buvo iškart pažymėtas akmeniu – kad nepabėgtų. Suvokdamas žymėjimo sąlygiškumą Narkevičius į tą žinią ilgai nekreipė deramo dėmesio. Kol pakeliavęs po pasaulį suprato, kad tas centras jau tapo ne tik Europos, bet ir jo paties buvimo „kitur“ (ne namie) laiko centru, nes pusę tuometinio gyvenimo keliauta į rytus, kitą pusę – į vakarus (dabar proporcijos jau gal būtų kitos, sunkiau apskaičiuojamos). Smalsu, kaip tas centras atrodo. 16 mm kino kamera nufilmuotuose kadruose – 1997-ųjų Vilnius ir plentas į šiaurę. Dabar anuometinis miestas atrodo provincialiai apsmurgęs. Nei stiklinių dešiniojo Neries kranto dangoraižių, nei švytinčių reklamų, nei spalvotų visokiausių formų automobilių – tik beviltiškai pasenę žiguliukai ir europiečių nudrengtos geldos. Praskuba pavieniai žmogeliai – miesto centre pasitempę, susidėję šukuosenas, o pakraščiuose vos įžiūrimi skliausteliai (čia linkteliu Agnei Jokšei, sgrafitu sureikšminusiai nebinarinėje kalboje vartojamus skyrybos ženklus). Ilgainiui net ir skurdžiausi civilizacijos elementai išnyksta, nes tenka sukti į šunkelį, eiti pėsčiomis per pievas. Šis centras, sako autoriaus balsas, galėtų būti bet kur. Taip išeina, kad mūsų būties atskaitos taškas reliatyvus, pro saugumo garantijų suręstas sienas jau kėsinasi įsiveržti pelkių žolynai. Ypač naktį, kai prabundi vilko valandą dėl neaiškaus vidinio ar, neduokdie, išorinio garso.

O gal dar tebesi tame papilkėjusiame, sovietų nustekentame ir daugiabučių dėžėmis apstatytame Vilniuje?

Gal penki šimtai šiai parodai suporuotų, tarsi laikrodis tiksinčių Algirdo Šeškaus fotografijų yra tavo dvasios inkarai? Ypač jei tau miela begalinė monotonija, kurioje daug liūdesio ir geismo. Lėbavimų ir skurdo. Apsimestinių demonstracijų su melagingais lozungais. Jei ašarą spaudžia tarsi iš tavosios vaikystės glūdumos ištrauktos skilusios senamiesčio sienos ir iki skausmo pažįstamos akmenimis grįstos gatvelės, kuriomis praslenka tik girtuokliai ir šunys. Jei prarastą laiką sugrąžina anos kasdienybės veidai iš televizoriaus ekrano, šiose nuotraukose dar nepasiruošę filmavimui ar jau pasprukę nuo scenos. Esantys sau – be minčių. Ir staiga – spalvota Maskva, išvaliusi gatves olimpiados svečiams, nufilmuota iškomandiruotų Lietuvos operatorių. Tarp jų – ir Šeškus, netrukus sugrįšiantis į savą vilnietišką ramumą, atmieštą absurdo. Ir vėl fotoaparatu pagausiantis tai, kas sprunka už būties užuolaidos, kai aklinos sienos draudžia matyti, kaip atrodo kita erdvė. Jei pamėgintum perlipti, jos tave sudraskytų į gabalus. Tad ir nemėginsi. Stengsiesi bent savyje įveikti visuotinį stingulį, suturėti trapias grožio akimirkas, vis tirštėjant supančiai beprasmybei. Kuri galiausiai tave praris.

Matyt, tebesi posovietinės erdvės gyventojas, prisiminimų grandine vis dar prisirišęs prie okupacijos realijų? Ir niekaip nepripranti prie polilogo, kuriame ne tu esi priešo auka, bet daugybė kitų – romų, afrikiečių, ukrainiečių, pabundančių naktį nuo šūvio. Nors gal jau nutrūkai, kaip estų rašytoja Epp Annus, pažadinta dulkėtais batais į kambarį įėjusio vyro – neryžtingai, tik tam, kad įsipiltų į taurę vyno ir pažiūrėtų į tamsą.

Tai – užuominos į kolektyvo „Beyond the post-soviet“ garso kūrinį, susidėliojusį žmonėms iš įvairių šalių atsakinėjant į klausimą „kaip sugyventi?“. Atsakymų, dažnai nepažįstamomis kalbomis, reikia klausytis susėdus ratu ant suoliuko. Bet ir kiti parodos autoriai atsakinėja į tą patį klausimą vaizdais. Juose – geografinio Europos centro gyventojai, tebetempiantys pasprukusias rytų sienas atgal, lyg seną karvę, nebenorinčią duoti pieno. Štai Emilijos Škarnulytės nufilmuota regėjimo negalią turinti močiutė Aldona vaikštinėja po Grūto parką. Kad „pamatytų“ ten suvežtas nebereikalingas skulptūras, ji čiupinėja rankomis, glosto leninų veidus, černiachovskių ir sovietinių partizanų kojas – ilgai, iš lėto, tarsi mėgindama apglėbti susidariusią tuštumą. Ir nors suprantu objektyvias šių judesių priežastis, dabar sunku stebėti vergystės šokį. Anksčiau šį filmą mačiau kitame geopolitiniame kontekste – Laimos Kreivytės kuruotoje 2017 m. Kauno bienalės parodoje „Ateini ar išeini?“, klausiančioje, kodėl dingsta paminklai. Tuomet Aldonos judesiai reiškė tai, ką ir norėjo pasakyti menininkė – kad reikia „išplėsti kultūrinį žinojimą už vizualumo ribų“, išgyventi istoriją kūnu. Dabar baltos figūros glėbesčiavimasis su tamsos monstrais simbolizuoja sienas, kurios jau tyko, tuoj puls. O mes neturime nei aštrių dantų, nei nagų. Ir nepabėgsi, nes sienos kyla ir tvirtėja visur.

Jau atsidūrei katastrofos centre?

Nebūtinai Ukrainoje, kurią sienų žvėris jau drasko. Visa planeta, apimta didesnių ir mažesnių katastrofų, jau virto uždaru labirintu, iš kurio nėra išėjimo, – spruk į kitą kambarį, kol gali, kol tavo valstybės durys dar praviros (Louisa Bufardeci). Nes jau varinėja nerimo kraują virtuali širdis, Agnieszkos Kurant išauginta sutelkus nuotaikų duomenis iš „Twitter“ ir „Reddit“ įrašų. Bėk, nes pasaulio tvarkos sargų pažadai – tušti, liudija Vandy Rattanos ir Thu-Van Tran fotografijos. Kambodžos ir Vietnamo menininkai fiksuoja kadaise amerikiečių pažeistą kraštovaizdį – „vardan demokratijos“ žemėje bombų išmuštus tvenkinius, defoliantais užnuodytus kaučiukmedžius. Išvyk kitur, nes geri ketinimai irgi kuria katastrofų židinius. Fukušimos Daiči atominę elektrinę sutrikdęs žemės drebėjimas nebuvo naktinis gyvūnas – jiems tai įvyko dieną, kai mes dar tik budome ir ruošėmės švęsti 2011 m. kovo 11-ąją. Beveik iškart po avarijos elektrinėje įsidarbinęs Kota Tekeuchi į pasaulį paleido vaizdinį virusą – apsauginiu kostiumu vilkintis darbininkas, pasamdytas šalinti radioaktyviąsias atliekas, 20 minučių pirštu rodo į kamerą – ir į žiūrovą. Tai konceptualus bakstelėjimas į 1971 m. Vito Acconci videoperformansą „Centrai“. Bet čia, ŠMC parodoje, tas darbininkas nukreipia pirštą į Anastasios Sosunovos palubėje pakabintą stebėjimo kamerą. Beda į krauju spingsinčią nemirtingojo Koščėjaus sielą, apmuturiuotą žalvario blakstienomis.

Tai gal tu tik stebi katastrofą stovėdama prie bedugnės krašto?

Po vis naujus rekordus viršijančių rusijos atakų atsigauni skaitydama apie dar vieną gerųjų Ukrainos dronų uždegtą priešo naftos perdirbimo įmonę. Ypač kai dega Rytų Europai statytas naftotiekis „Družba“ – tas pats, kurį tyrimo objektu 2003 m. pavertė Nomeda ir Gediminas Urbonai. Spygliuotais juodo silikono potėpiais ant sienos išpaišytas žemėlapis pasiskolintas iš XIX a. politinius santykius vaizduojančios karikatūros. Tuometinėms valstybėms atstovaujantys personažai šoka, mušasi, valgo, muzikuoja, skelbia konstitucijas. Bet į šį karnavalą jau braunasi kardą iškėlusi pabaisa iš rytų. Tik jos dar niekas nepastebi, nes grėsmė per didelė, nesuvokiama kaip skruzdėms – jas tuoj prislėgsianti žmogaus pėda. Tad niekas nesiruošia nei bėgti, nei kautis – visai kaip dabar, pasakytume. Kaip tik laiku ekrane uždainuoja kostiumuoti vyrukai su Užgavėnių kaukėmis. Absurdiškai nuotaikinga liaudies melodija tarsi pašiepia dabartines vengrų ir slovakų raudas dėl nutrūkusio naftos srauto. Ūžaudama tuščiais vamzdynais melagingoji družba nuodija visą parodos erdvę – Koščėjaus dvasia įsiskverbusi visur.

Esi Niekur?

Kaip Nikolajaus Karabinovychiaus nufilmuota motina – vargonininkė, muzikos mokytoja, Negevo dykumoje atliekanti Francio Poulenco koncertą. Bet instrumento nėra – jis liko Odesoje, iš kurios teko bėgti nuo karo. Pirštai spaudo oro klavišus, kojos – tokius pat pedalus. Muzika uždaryta ją seniai įsisavinusiame kūne, todėl sunkiai girdima – tik kartais sugaudžia. Nežinia kiek truks ši klajonė po dykumą, nebūtinai tik keturiasdešimt metų, tekusių bibliniams žydams, iki šiol negalintiems visam laikui sugrįžti ir susitaikyti. Už tėvynės ribų nebėra sienų, tik slegiantis niekis.

Kas belieka – taip ir tvyroti amžinybėje?

Bepigu senosioms dievybėms, miegojusioms nežinia kiek laiko Kaukaze ir pažadintoms kalnakasių smūgių. Jas išgirdo Andrius Arutiunianas – vangūs vyro ir moters balsai tėra bekūnės mintys, sklandančios nežmogiškame laike. Teiginys, kad Žemė sukasi aplink Saulę, jiems atrodo absurdiškas. Dievai žino – viskas yra atvirkščiai. Jau milijardus metų žino – nuo pat Žemės pradžios, kuri tada juk nebuvo sudalyta sienomis, tik lakstė lyg alkanas žvėriūkštis visatoje. Aplink ją kažkodėl ratus suka Saulė, deganti aistra, o gal žiaurumu, – koks „beprasmiškas veiksmas“, pripažįsta abi dvasios. Joms nėra ko nei bijoti, nei laukti.

O mes, paprasti mirtingieji, vis laukiam sienos šuolio – kaip katės.

Parodos veikia iki rugsėjo 14 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

* „Kai mes pabudome. 2022 m. vasario 24 d. naktis: invazija į Ukrainą“ („Quand nous nous sommes réveillés. Nuit du 24 février 2022: invasion de lʼUkraine“, Verdier, 2023). Luba Jurgenson – Sorbonoje dėstanti, Maskvoje gimusi filologė, kurios giminės šaknys – Estijoje, o šeima emigravo į Prancūziją dar 1975 metais. Prasidėjus viso masto invazijai Jurgenson kreipėsi į Prancūzijos visuomenę karą smerkiančiais pranešimais.

Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama