Patikimiausias partneris – katinas

Darreno Aronofsky žiūrovus galima pavadinti savotiškais sadomazochistais, turbūt mėgstančiais ne tik kine, bet ir realybėje bandyti savo fizines ir psichines ribas. Šio režisieriaus personažai – dažnai prarandantys ryšį su tikrove ir gyvenimo kontrolę apskritai. Ankstesni jo filmai, pavyzdžiui, „Rekviem svajonei“ (2000), „Imtynininkas“ (2008) ar „Juodoji gulbė“ (2010), vienaip ar kitaip kalba apie fiksaciją, savidestrukciją, o pagrindinių veikėjų obsesijos juos ir stumia į priekį, ir kartu naikina. Tačiau naujasis Aronofsky filmas „Prigautas“ („Caught Stealing“, JAV, 2025) neprivers užsiimti savianalize ar po seanso lėkti pas psichoterapeutą.

Nors pats režisierius sako, kad pirmose dešimt filmo minučių yra daugiau komiškų elementų nei visoje jo kūryboje kartu sudėjus, vis dėlto „Prigauto“ jis nevadina komedija – veikiau šėlione, pokštu ir avantiūra. Prigautas gali pasijusti žiūrovas, kuris vylėsi eilinio mazochistinio potyrio. Šįkart Aronofsky nukelia į 1998-ųjų gimtąjį Ist Vilidžą (Niujorkas), kontrastų kupiną rajoną, kai jame dar gyveno maištininkai ir atstumtieji, o paprasti barmenai išgalėjo čia nuomotis butą. Būtent viename iš tokių butų ramų ir tvarkingą (jei ignoruotume potraukį vartoti alkoholį) gyvenimą gyvena buvęs beisbolininkas, turėjęs išskirtinį talentą, bet po tragiškos nelaimės taip niekad ir nerealizavęs svajonės, tad dabar barmenas Henkas (Austin Butler). Jis nuolat susiskambina su mama ir aptaria mėgstamos beisbolo komandos pasiekimus bei draugauja su žavia paramedike Ivona (Zoë Kravitz). Tačiau kartą jo ekscentriškasis kaimynas pankas Rasas (Matt Smith) paprašo kelias dienas prižiūrėti katiną Badą (tikrasis vardas Tonic), nes pats vykstąs į Londoną aplankyti tėvo. Šis nekaltas gestas, katinas ir jo tualetas tampa koeniškų nesusipratimų bei tarantiniško groteskiško smurto varomąja jėga.

Henko kasdienis gyvenimas virsta košmaru, mat jį dėl kažko užsipuola rusų mafijos atstovai, persekioja ortodoksų gangsteriai, charizmatiškas banditas iš Puerto Riko pravarde Koloradas (Bad Bunny), o kur dar įtarimų pilna įžvalgioji policininkė Roman (Regina King)... Nors personažai be galo spalvingi, Aronofsky nesuteikia jiems gelmės – jie visi veikia tarytum komiksų veikėjai, tačiau gal šio filmo konceptas daugiau ir nereikalauja? Teko skaityti kritikos, kad filmui trūksta Martino Scorsese’s fantazijos, kurią šis pynė su aktualumu. Tačiau režisieriaus intencija ir nebuvo kurti miesto peizažo (su visais jo gyventojais) pagal 10-ojo dešimtmečio realijas, o veikiau atkurti miestą pagal asmeninius patyrimus ir prisiminimus, aplipdytus miesto legendomis ir anekdotais, nugirstais baruose.

Aronofsky 10-asis dešimtmetis buvo išskirtinis ir, pasak jo, nuostabus metas gyventi: viskas atrodė daug laisviau, ore tvyrojo savotiškas nekaltumo jausmas, subyrėjo Sovietų Sąjunga, klimato kaita nerūpėjo 99 procentams žmonių, o didžiausias skandalas tuomet buvo Billo Clintono neištikimybė. Maža to, kaip sako režisierius, mes dar negyvenome apimti nuolatinės egzistencinės baimės būsenos.

Tad filmą vertėtų traktuoti kaip nostalgiją būtajam, praėjusiam (o gal net ir neegzistavusiam) laikui. Aronofsky juokauja, kad „Prigautas“ galėtų būti jo paralelinės karjeros pirmasis filmas, nes veiksmas vyksta maždaug tuo metu, kai jis iš tikrųjų kūrė savo debiutinį filmą „Pi“ (1998) tuose pačiuose Ist Saido kvartaluose. Tuo metu jam buvo kiek per dvidešimt, jis maitinosi pica ir gyveno penktame daugiabučio aukšte be lifto. Tada jis buvo ambicingas, o akys – nukreiptos į tikslą. Dabar jis mano, kad tuomet turėjo labiau mėgautis gyvenimu.

Aronofsky „Prigautame“, regis, atsitraukia nuo asmeninės rutinos bei įpročių ir pasipriešina savo paties taisyklėms. Jis puikiai žongliruoja žanrais, o kai situacija tampa nebepakeliama, pasigirsta koks ironiškas komentaras arba pralinksmina absurdiškas siužeto posūkis. Manau, kad neatsitiktinai ir Austino Butlerio vaidinamas Henkas baisiai primena Bradą Pittą jaunystėje – panašia valiūkiška šypsena ir įžūliomis, užtat žaismingomis akimis. Maža to, užkietėjęs šunininkas Aronofsky sutiko, kad filme atsirastų katino personažas. Nors iš pradžių jis į idėją žvelgė skeptiškai, atranką laimėjęs Tonicas iš Kanados režisierių sužavėjo. Jau pirmą filmavimo dieną Tonicas be jokios repeticijos pasirodė kaip tikra žvaigždė ir visą laiką išliko ramus bei motyvuotas (maisto). Katininku po filmavimo Aronofsky netapo, tačiau prisipažino, kad su Tonicu nedvejodamas dirbtų dar kartą, netgi mieliau nei su daugeliu žmonių aktorių.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama