Bijantys mirti vieni

Santuoka yra sandoris iki mirties, tad reikia gerai pasverti jo pelningumą ir naudą. Svarbiausias šio sandorio tikslas – nemirti vienam. Taip trumpai būtų galima susumuoti antrojo ilgametražio scenaristės ir režisierės Celine Song filmo „Materialistai“ („Materialists“, JAV, Suomija, 2025) veikėjų logiką. Filme analizuojama, kaip žmonės renkasi, su kuo ir dėl kokių priežasčių sudaryti šį trokštamą sandorį. Kai romantinės komedijos jau senokai nebeužima svarbios vietos Holivude, Song pastanga grąžinti į didžiuosius ekranus žanrą, kurio centre visada buvo ir turėtų likti meilė, atrodo sveikintina. Pabandyti šį žanrą modernizuoti, suteikti jam šių laikų aktualijų – taip pat, tačiau kruopščiai apskaičiuotas filmas, kuris kritikuoja išskaičiavimus, neištrūksta iš praeities gniaužtų. Turiu įspėti: skaitytojai, dar nematę filmo ir labai nemėgstantys „spoilerių“, geriau skaitykite pažiūrėję.

Pasakojimą apie sėkmingoje pažinčių įmonėje dirbančią Liusę (Dakota Johnson) Song grindžia asmenine patirtimi. Prieš tapdama dramaturge, o dabar ir kino režisiere, Song dirbo piršle. Kaip ir pagrindinė filmo veikėja, ji eidavo susitikti su partnerių ieškančiais žmonėmis – išklausydavo jų poreikius, suvesdavo su galimais kandidatais ar kandidatėmis, vėliau išsiaiškindavo, kaip jiems sekėsi. Viename interviu ji teigė, kad būtent šiame darbe daugiausia suprato apie žmones, kurie, nusakydami, kokio partnerio ar partnerės ieško, atsiveria labiausiai. Filme taip pat nuskamba ši mintis – piršlei žmonės atsiveria labiau nei psichoterapeutui. Jie nebegali apsimetinėti, nes jiems svarbu ir odos spalva, ir metinis uždarbis, ir ūgis, ir svoris – vyrauja skaičiai.

Pagrindinis „Materialistų“ konfliktas – pasirinkimas tarp racionalaus išskaičiavimo ir idealizmo, tikėjimo meile. Šią dilemą sprendžia ir pagrindinė veikėja Liusė. Dalyvaudama jau devintose savo suvestų žmonių vestuvėse, ji sutinka Harį (Pedro Pascal), piršlybų agentūros žargonu vadinamą vienaragiu, – tobulą jaunikį: labai turtingą, pakankamai aukštą, sėkmės lydimą išvaizdų vyrą. Tose pačiose vestuvėse ji sutinka ir savo buvusį vaikiną Džoną (Chris Evans), vis dar dirbantį padavėju, vis dar bandantį tapti teatro aktoriumi, vis dar gyvenantį su kambariokais, užtat žinantį, koks Liusės mėgstamiausias gėrimas – alus su kola.

Filmo siužetas gerai pažįstamas ir būdingas romantinėms komedijoms: reikia išspręsti meilės trikampį, kad liktų tiesė, vedanti į amžiną buvimą kartu. Nemažai kalbama apie Song užmojį modernizuoti romantinę komediją. Taip, filme išties yra išskirtinai mūsų laikams būdingų dalykų: nors piršlybos vyksta gyvai, nuolat užsimenama apie pasimatymų programėles, piršlybos, arba partnerių suradimas, atrodo kaip atskira verslo šaka, tačiau, be viso šio šiuolaikiško rūbo, filmas lieka uždarytas laikuose, kai romantiniai santykiai buvo galimi tik tarp vyrų ir moterų, visos moterys troško vestuvių, monogamiški santykiai taip pat buvo vienintelė priimtina forma, nes visa kita jau paleistuvystė. Šių laikų Niujorke sekant tokį heteronormatyvų ir konservatyvų pasakojimą tas žanro atnaujinimas kelia abejonių – „Materialistai“ groja moraliai pasenusiomis natomis.

Režisierė pagrindinę liniją – žmonių sudaiktinimą, meilės komodifikaciją – tyrinėja iš skirtingų pusių. Tačiau svarbiausi akcentai sudėti ties tuo, kaip šiais laikais keičiasi santykis su savimi dėl pagrindinio tikslo – nemirti vienam. Vyrai sutinka laužyti kojas, kad keliais centimetrais pasididintų ūgį, moterys pasitelkia visas įmanomas grožio industrijos priemones. Poreikiai paverčiami skaičiais, piršlės deda varneles ir atitikimai turi atvesti prie altoriaus (kad ir koks jis būtų). Tačiau liūdniausia filmo dalis, kad nė vienas iš veikėjų neturi nei draugų, nei šeimos. Kai atsitinka nelaimė arba nenumatytas atvejis, eini pas buvusįjį arba pas tą pačią piršlę. Šis aspektas, kad žmonės nebegeba užmegzti ar palaikyti jokių artimų santykių, žiūrint filmą man nustelbė pagrindinę dramą – ką pasirinks Liusė.

Artimų santykių stygiaus tema ypač išryškėja, kai įprastą Liusės rutiną ir štai jau net nukritusį į jos gyvenimą vienaragį bei artėjančią laimingą pabaigą supurto nelaiminga vienos iš jos klienčių istorija. Moteris per pasimatymą, kurį suorganizavo Liusė, patyrė seksualinę prievartą. Liusės reakcija įprasta – ji pirmiausia suabejoja savimi, savo gebėjimu vertinti ir tinkamai dirbti, ima save kaltinti ir pamažu ši išgyvenama krizė, regis, nulemia moters pasirinkimą. Meilės ir ištikimybės pažadas tampa Liusei vertingesniu sandoriu nei jaunikis su pageidaujamų nulių skaičiumi sąskaitoje. Bet būtent Liusės ir moters, patyrusios smurtą, neturėjimas kam paskambinti, ištikus nelaimei, šaukė apie du dalykus: arba scenarijui taip buvo palankiau sumegzti veikėjų likimus, arba ši tema turėjo būti dar labiau išryškinta. Nes baimę numirti vienam galima įveikti ir kuriant kitokius, ne tik romantinius, santykius. Tikriausiai romantinės komedijos atnaujinimui tai jau būtų per sudėtingas žingsnis. Tačiau dėl to ir veikėjai, ir situacijos labai suplokštėja, ima atrodyti kaip funkcijos pirmyn turinčio judėti scenarijaus schemoje.

Debiutiniame filme „Praėję gyvenimai“ (2023) Song įrodė mokanti subtiliai pasakoti apie žmonių santykius, apie praeities ir dabarties ryšius, įsiliejančius į žmonių kasdienybę, pokalbius, žvilgsnius. „Materialistai“ – didelis Song komercinis šuolis į Holivudo galimybių aikštelę, darbas su žymiais aktoriais atkreips dar didesnės auditorijos dėmesį į šią kūrėją. Jos tikėjimas meile kaip trenkiančiu žaibu, kurio niekaip neapskaičiuosi, yra tai, ko romantinėms komedijoms reikia. „Materialistuose“ Song nori grąžinti tikėjimą būtent tokia meile, tad galiausiai, kad ir kiek kritikos būtų šiam filmui, viltingumas ir tikėjimas meile iki mirties jaudina. Tik labai norisi, kad ši režisierė nepamestų subtilumo ir to jautrumo, kurį parodė debiutiniame filme.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama