Urbanistiniai kontekstai ir atsakomybės krizė
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Jau aštuonerius metus Vilniuje vykstančiame tarptautiniame gatvės teatro festivalyje SPOT parodytas Katalonijos trupės spektaklis „Sfumato“ kvietė žiūrovus atkreipti dėmesį į miestiečius supančią florą ir fauną. Menininkai siekė išryškinti didmiesčių gyventojų abejingą, dažnai nepagarbų elgesį su „kaimynais“ – kitomis gyvybės formomis, kurios dalijasi tuo pačiu dulkių pritvinkusiu oru. Spektaklyje gvildenama atsakomybės tema paskatino naujai pažvelgti į visą festivalio programą. Kai tarptautiniai pasirodymai susiduria su unikaliu miesto erdvių kontekstu, kyla klausimas – kokių naujų prasmių spektakliams suteikia jų rodymo vietos?
Pirmasis festivalio reginys – prancūzų šiuolaikinio šokio pasirodymas „La Figure du Baiser“ – vyko Europos humanitarinio universiteto kiemelyje, įsikūrusiame greta Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios. Marga šio universiteto istorija susijusi tiek su pasipriešinimo, tiek su saugios aplinkos ieškojimo naratyvais. Juos galima įžvelgti ir prancūzų spektaklyje, kuriame choreografės Nathalie Pernette balsas tampa mediatoriumi tarp erdvėje judančios minios ir šokėjų. Kūrėjų kvietimą užmegzti trumpalaikį (akių kontakto ar kūnų prisilietimo) santykį su kitu apsunkina didelis žiūrovų skaičius, ribojantis trapios, nuoširdžios akimirkos galimybę. Šokėjų judesiai sklandūs, sinchroniški, jų technika – neabejotinai ištobulinta. Tačiau auditorijai, kasmet festivalio „New Baltic Dance“ programos lepinamai aukšto lygio pasirodymais, vien technikos meistrystės nebeužtenka.
Spektaklyje šokėjai taip pat kuria švelniai erotiškas skulptūras. Turint omenyje, kad jis vyko šalia buvusios dvasinės seminarijos, kai kam tai gali pasirodyti neskoninga. Vis dėlto toks kontrastas išryškina fizinės meilės sakralumą – reiškinį, dažnai smerkiamą katalikiškos pasaulėžiūros, tačiau vertinamą Rytų religijų.
Gedimino prospektas – stambi miesto arterija, jungianti dvi istoriškai reikšmingas aikštes – Lukiškių ir Katedros, primenančias apie miesto okupacinę praeitį. Būtent šiose aikštėse vyko dar du festivalio pasirodymai. Katedros aikštėje belgų trupės spektaklis „Hugs&Handshakes“ savo dramaturgiją jau išreiškia pavadinime. Žiūrovus į pasirodymą tarsi „sukviečia“ Varpinės bokšto varpo gausmas – paskutinis dūžis žymi spektaklio pradžią. Pažvelgus į Antano Sutkaus „Pasimatymą“ ar į paprastą miesto žemėlapį, tampa akivaizdu, kad Katedros aikštės, kaip pasisveikinimų ir susitikimų vietos, kontekstas sustiprina belgų spektaklio poveikį. Tačiau tarp įspūdingų akrobatinių triukų išryškėja dramaturginis neužbaigtumas, kurį nesunku paaiškinti – pasirodymas SPOT festivalyje buvo tik pre-premjera.
Skausmingą istorinę atmintį saugančiai Lukiškių aikštei nesvetimi nei miesto paplūdimiai, nei teatriniai įvykiai. Prieš keletą metų čia buvo rodomas energingas prancūzų šiuolaikinio šokio spektaklis „D-Construction“, dar anksčiau – kitas fizinio teatro spektaklis. Dėl to pasirodymams šioje aikštėje iškyla ne tik reginio, bet ir emocinio poveikio lūkestis. Šiemet belgų trupės kūrinys „Ripple“ šio lūkesčio nepateisino, tačiau iškėlė dar aukštesnę kartelę ateities pasirodymams. Trys atlikėjai akrobatiniais judesiais manipuliavo žmogaus ūgio metaline spirale, kuri sukdamasi užpildė kiekvieną nedidelės scenos lopinėlį. Spektaklio turinys atveria erdvę daugybei interpretacijų – nuo kasdienių iki egzistencinių. Tačiau tai ne pagrindinis jo poveikio šaltinis. Priešingai nei daugybė ankstesnių pasirodymų šioje aikštėje, „Ripple“ išsiskyrė dramaturgine struktūra, leidžiančia išlaikyti žiūrovų dėmesį ir pelnyti jų simpatijas. (Spektaklis rodytas kelis vakarus iš eilės, ir kiekvieną kartą jį stebėjo gausi žiūrovų minia – daugelis atėjo antrą ar net trečią kartą.) Čia nėra vienos kulminacijos – jos pasikartoja viso reginio metu. Ir būtent ši dramaturginė tėkmė leidžia „Ripple“ įtraukti žiūrovus ir papasakoti apie kūrybinę laisvę, kuri atsiranda ne bandant pasipriešinti nevaldomai jėgai, bet judant drauge su ja.
Viešose miesto erdvėse vykstančių festivalių antrinis tikslas – pakviesti auditoriją į mažai pažįstamas ar nematytas vietas. Pirmaisiais festivalio SPOT metais šią misiją įgyvendinti buvo paprasčiau. Festivaliui tęsiantis, vis sunkiau atrasti naujų miesto kampelių. Kartu Vilnius – sparčiai kintantis miestas, kurį veikia gentrifikacijos procesai. Todėl ilgesnė festivalio istorija vargiai tampa pasiteisinimu kartoti ankstesnių metų lokacijas.
Žaismingu airių trupės spektakliu „Tape That“ festivalio organizatoriai publiką pakvietė į neseniai įrengtą amfiteatrą Tauro kalno papėdėje. Žalumos apsupta jauki erdvė puikiai derėjo prie neįpareigojančios spektaklio atmosferos – pasakojimo apie du kvailioti mėgstančius personažus, jų kivirčus ir žaidimus. Ribotoje apvalioje erdvėje šiuolaikinio cirko atlikėjai, pasitelkdami vien lipniąją juostą ir savo kūnus, kūrė linksmus scenarijus apie draugystę ir ribas, kurios kartais joje atsiranda. Spektaklio paveikumą lėmė dinamiškas siužetas, išradingi triukai su juosta ir nepriekaištingai atlikti sudėtingi akrobatiniai judesiai.
Sudarant radikaliausiai transformuotų miesto erdvių sąrašą, Sapiegų parkas atsidurtų iškart po Lukiškių kalėjimo. Dar visai neseniai apleisti mediniai pastatai, kuriuose dešimtmečiais veikė karo ligoninė, virto startuolių lopšiu „Tech Zity“, atvėrusiu naują parko istorijos puslapį ir užmaskavusiu jo praeitį. Todėl spektaklis, kuriame vyras tampo bedvasį draugo kūną po pievą, rodomas šalia buvusios ligoninės pastatų, užmezga netikėtą dialogą su šia vieta. Trupės iš Nyderlandų spektaklis „It really hurts when your head hits the concrete“ – jautrus fizinio teatro pasirodymas apie žmogiškumą, peržengiantį įprastas bendravimo formas. Panašiai kaip ir „Ripple“, šis spektaklis atveria plačias interpretacijų galimybes, kurių išsamiai analizei prireiktų atskiro teksto. Tačiau net ir be to akivaizdu: iš kasdienių judesių sudėliota fizinė dramaturgija perteikia įtaigią žinią apie vieno žmogaus empatiją kitam.
Grįžtant prie įžangoje minėto katalonų spektaklio „Sfumato“, iš dalies gvildenančio ir gentrifikacijos temą, jo ryšys su žaliąja zona prie Neries senvagės, visai neseniai apstatyta aukštais daugiabučiais, buvo natūralus, tarsi dviejų senų pažįstamų susitikimas. Užnugaryje dar blizgant ką tik baltais dažais padengtoms sienoms, katalonai kruopščiai seka pasaką apie vietinę augaliją ir gyvūniją ištikusią tragediją, kai į jų teritoriją įsiveržė naujieji šeimininkai. Spektaklis siekė sužadinti žiūrovų sąžinę ne tik įspūdingais kostiumais su balandžių, žuvų ar augalų kaukėmis, bet ir juodomis vėliavomis su protesto šūkiais. Kviesti publikos narius perskaityti balandžių žinutes kitiems žmonėms – tai bandyti įgalinti nebyliųjų miesto gyventojų – balandžių – teises. Jautrūs etiudai, tarkim, iš medžių kamienų išdygusios rankos, besiilginčios apkabinimo, stipri žinutė ir taikli erdvės interpretacija leidžia šį spektaklį laikyti vienu turiningiausių šių metų festivalio atradimų.
Festivalio atidarymas prie Juozo Mikėno skulptūros „Pirmosios kregždės“ jau tampa tradicija. 2020-aisiais čia pasirodė „Santa Melodica Orkestras“, o 2023-iaisiais parodytas „Low Air“ teatro interaktyvus spektaklis „Tiesa–Drąsa“. Nors visi šie kūriniai sukurti menininkų, kilusių iš šalies, neturinčios stiprių gatvės teatro tradicijų, juos į atmintį įrašė gebėjimas užmegzti betarpišką ryšį su publika. To paties, deja, negalima pasakyti apie Pauliaus Markevičiaus režisuotą spektaklį „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“, parodytą pirmą šių metų festivalio vakarą. Jame ryškūs ne tik klasikiniam teatrui būdingi skambūs balsai, bet ir negebėjimas pajusti erdvės bei ją įprasminti. Skaitomi Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus tekstai ir moralitė žanro etiudai disonavo su skulptūros „Pirmosios kregždės“ diktuojamu erdviniu kontekstu. Ji tarsi tyliai kvietė žiūrovus palikti šį pustrečios valandos trukmės spektaklį, kuris, prisidengęs gatvės teatro forma, išlieka tradicinio teatro karnavalu. Tuo metu kūrėjams skulptūra simboliškai sufleruoja apie kitą kryptį – tą, kuri atsiveria tik išsilaisvinus iš filosofinių išvedžiojimų gniaužtų.
Tarptautiniam gatvės teatro festivaliui SPOT dar vienus metus iš eilės pavyko vieną liepos savaitgalį padovanoti sostinės publikai virtinę prasmingų ir šypseną keliančių pasirodymų. Tačiau festivaliui artėjant prie dešimtmečio slenksčio ima kilti klausimų dėl platesnės jo kaip kultūrinio reiškinio prasmės. Kokia yra viešojoje erdvėje vykstančio festivalio, kasmet pristatančio spektaklius tose pačiose miesto vietose, atsakomybė Vilniui, jei jis nebeatrakina naujų urbanistinių kontekstų?
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama