Kitoks princas

„Todėl ir norisi kalbėti apie tą sovietmečio kartą, kuri sugebėjo išlaikyti nacionalumą. Ramiai galiu pasakyti – ir profesionalumą.“ Tai bene ryškiausio Lietuvos baleto solisto Henriko Kunavičiaus, kurio gimimo šimtmetį švęsime kovo 21 d., pasakyti žodžiai (Rūta Krugiškytė, „Duetas: baleto solistų Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus kūryba“, 2012, „Krantai“). O jie aktualūs ir šiandien. Ar kam nors kyla klausimų apie Lietuvos baleto, kaip meno srities, ateitį šiuolaikiniame pasaulyje, kai, nors ir lėtai, nyksta ne tik sienos? Gal šiuolaikinio gyvenimo realybė ruošia mus visus neišvengiamai artėjančioms permainoms? Ir kokios jos bus? Visi puikiai žinome, kad pasaulis negali progresuoti be permainų, tačiau užmirštame ar negalime ir nenorime pripažinti, jog ateina laikas, kai permainos pradeda regresuoti. Natūralu, kad ta karta, kurios jaunystė ir branda praėjo tuo laikotarpiu, kai permainos buvo pasiekusios apogėjų, sunkiai susitaiko su vykstančiais procesais. Todėl ir vadovaujuosi vienos dainos žodžiais – „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai...“.

Džiaugiuosi, jog likimas lėmė, kad iš arti galėjau matyti pokario pirmųjų dešimtmečių Lietuvos baleto meistrus ir eilinius šokėjus, be kurių neįmanomas nė vienas spektaklis. Didžiuojuosi, kad, nors ir neilgai, turėjau laimės išeiti į sceną kartu su Genovaite Sabaliauskaite ar Tamara Sventickaite, Kunavičiumi ar Henriku Baniu bei su kitais baleto solistais ir kordebaletu ne tik kaip baleto mokyklos mokinys, bet ir kordebaleto artistas. Taip susiklostė likimas, kad ryšys su Lietuvos baleto bendruomene nenutrūko ir man tapus teatrologu. Tad nieko nuostabaus, kad 1975 m. „Kultūros barų“ trečiame numeryje savo straipsniu pasveikinau 50-metį švenčiantį Kunavičių – lietuviško baleto grandą, pedagogą, baletmeisterį, televizijos laidų režisierių, drąsų, tiesos nebijantį sakyti žmogų. Tame straipsnyje, dėl kurio pavadinimo man ir dabar rausta ausys („Princas darbininkas“!?), tikėjausi atskleisti šio dangaus apdovanoto šokėjo asmenybę. Leisiu sau pacituoti kelis fragmentus iš Kunavičiaus charakteristikos prieš penkiasdešimt metų: „Greta darbštumo Henrikas turėjo viską, ko reikia šokėjui – lakų šuolį, grakštų žingsnį, drąsų sukinį. Be to, tai buvo emocingas ir vyriškas jaunuolis [...]. Specialistas būtų suradęs klaidų, netikslumų šokio technikoje. Tačiau tik trenažo metu. Scenoje jau stebėdavome kūrybišką procesą, kuris nustelbdavo visų tų šuolių, sukinių, žingsnių savarankišką reikšmę.“

Sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti negu išgirsti ar perskaityti kažkieno pastabas, prisiminimus. Kunavičių scenoje reikėjo pamatyti, tad nenuostabu, kad jo šokis visada užkariaudavo žiūrovus, ką jis bešoktų. Jo kūrybiniame apraše ne viena ir ne dvi dešimtys vaidmenų. Nuo manieringo šlėktos Vaclovo Boriso Asafjevo balete „Bachčisarajaus fontanas“ iki Ugniaus Juozo Indros „Audronėje“. O juk šokta ne tik „drambaletiniuose“ spektakliuose, bet ir pasaulinės klasikos šedevruose. Prieš penkiasdešimt metų tame pačiame straipsnyje rašiau: „Vargu ar buvo bent vienas „Gulbių ežero“, „Don Kichoto“ ar „Žizel“ spektaklis, kuriame nebūtų aplodismentai. Ne dueto gale, bet dar šokant variaciją. Ploja šokėjams ir dabar, ploja už adažio, variacijas, kartais už veržlesnius sūkinius ar šuolius, bet... Kodėl? Nežinau, bet tikrai ne todėl, kad „anksčiau ir medžiai buvo didesni, ir bendrai viskas buvo labiau“.“

Kiek prisimenu, Kunavičiaus princas Zygfrydas nebuvo standartinis karališkos šeimos atstovas, uoliai besilaikantis rūmų etiketo. Ne melancholija jį nuvesdavo prie ežero, o noras išbandyti gimtadienio proga gautą lanką. Leisiu sau dar kartą pacituoti: „Karštas, šiek tiek atžarus, ekspresyvus buvo Kunavičiaus princas Zygfrydas. [...] Rūmuose princas vėl tapdavo truputį lengvabūdiškas, šiek tiek ironiškas, gal kiek linkęs ir į avantiūrizmą. (Nedidelę dalelę nutrūktgalviškumo, man regis, turėdavo kiekvienas Kunavičiaus kuriamas personažas. Nesvarbu, kokio luomo, amžiaus ar laikmečio jis būtų.)“

Beje, tas jubiliato aktyvumas, atmieštas nutrūktgalviškumu, vertinant jį iš dabarties pozicijų, primena dar vieną princą – Vindzorų dinastijos princą Harį. Jis taip pat pasiryžo, bent jau stengėsi, atsiriboti nuo karališkai šeimai privalomų gyvenimo ir etiketo taisyklių, skaičiuojančių šimtmečius, norėdamas išlikti savimi. Gal todėl ir mano prieš penkiasdešimt metų parašytas straipsnis pavadintas „Princas darbininkas“. Juk Kunavičius išliko savimi, sugebėdamas savo pažiūras ir įsitikinimus perduoti mokiniams. Vienas jų, to laikotarpio baleto solistas Alfonsas Leonavičius, savo mokytojo 50-mečio jubiliejaus proga prisiminė: „Niekada nekeldamas balso dėstytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti tiksliai atlikti užduotą epizodą. Pastabos būdavo be galo taiklios, dažnai su humoru. Gal dėl to jos niekada neužgaudavo [...]. Visi Kunavičiaus kuriami herojai buvo gyvi žmonės, kurie mylėdavo, neapkęsdavo, pykdavo, džiaugdavosi, verkdavo ir juokdavosi kaip ir mes, žiūrovai.“ Gerų žodžių 50-mečio jubiliejaus proga savo mokiniui negailėjo ir Bronius Kelbauskas: „Per kelerius metus, praleistus studijoje, vaikinas padarė didžiulę pažangą. [...] Dar teberepetuojant spektaklį, pajutau, kad turėsime gerą Vaclovą [...]. Pagaliau pamačiau šokėją ir be jokių abejonių galėjau užleisti balete savo pozicijas...“

Po dvidešimties metų savo pozicijas balete užleido ir Kunavičius, tačiau, perfrazuojant žinomą posakį, „galima išeiti iš baleto, bet baleto iš savęs neišvarysi“. Šiuo atveju atrodo, kad kol mes prisimename buvusias kartas, žmones, atidavusius šiam sunkiam ir ne visuomet dėkingam menui visą savo gyvenimą, Lietuvos baletas išliks. Išliks ne tik kaip vienas iš šokio stilių, tęsiantis klasikinio šokio judesio estetiką. Žinoma, jei pasiseks išlikti. O tai jau priklauso ne tik nuo dabartinės baleto kartos, bet ir nuo to, kokios kartos ir kryptys dominuos profesionalioje scenoje.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama