Pirmasis gimtadienis naujuose namuose

Tiesą sakant, visų Valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) gimtadienių atmintis tiksliau neužfiksavo, nors nemažą dalį, kiek pamenu, recenzavau. Iki šiol atmintyje tebegyvena pastarųjų kelerių metų koncertai, galbūt dėl to, kad jie vyko labai sunkiu laikotarpiu ir neįprastomis sąlygomis. Orkestro rezidencija, buvusieji Kongresų rūmai, buvo uždaryti rekonstrukcijai, o pasaulyje tvyrojo sumaištis dėl grėsmingos padėties Ukrainoje... Trisdešimt trečiąjį gimtadienį 2022 m. sausio 21 d. orkestras minėjo Nacionalinėje filharmonijoje, tai buvo apskritai pirmas orkestro koncertas šioje salėje. Tąkart dar galėjo pas mus skambėti Čaikovskis, jo retai atliekamą Antrąjį koncertą įspūdingai atliko Lukas Geniušas. Nors politinė atmosfera sparčiai niaukėsi, viltis, kad Rusija neišdrįs pulti Ukrainos, teberuseno. Ir štai ateina vasario 24-oji, skaitau įrašą savo užrašinėje: „Penktą valandą ryto Rusija įsiveržė į Ukrainą. Mitingas prie rusų ambasados 18 val.“ Nuo tada iki šiol daugumai mūsų kiekviena diena prasideda žinių apie Ukrainą gaudymu visose įmanomose medijose.

Karas tebevyksta, politinė įtampa nenuslūgo, bet gyvenimas tęsiasi, ašaras keičia šypsenos, kasdienius darbus – džiaugsmingos šventės, ir niekur nesidėsi, į negyvenamą salą nepabėgsi. O nutinka ir kai kas ypatingai svarbaus, iš tiesų šventiško. Turiu omeny 36-ojo LVSO gimtadienio koncertą sausio 31 d., įvykusį atnaujintoje salėje, kuri dabar vadinasi LVSO koncertų sale. Vilniečiai tikriausiai jau įsidėmėjo šį naują pavadinimą, ryškiai matomą ant pastato sienos. Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad nuo salės atidarymo pernai kovo mėnesį su grandiozine Gustavo Mahlerio Aštuntąja simfonija čia spėjo apsilankyti ne vienas tūkstantis muzikos mėgėjų.

Šiam gimtadienio koncertui orkestro įkūrėjas ir meno vadovas maestro Gintaras Rinkevičius pasirinko ypač turiningą ir gražią programą bei išskirtinį solistą – pasauliniu violončelės ambasadoriumi tituluojamą Gautier Capuçoną. Su orkestru jis griežė Edwardo Elgaro Koncertą violončelei ir orkestrui e-moll, op. 85. Antrasis vakaro kūrinys – Richardo Strausso simfoninė poema „Didvyrio gyvenimas“, op. 40 („Ein Heldenleben“). Apie tai, kaip svečias grojo Elgaro Koncertą, reikėtų surašyti kelias dešimtis superlatyvų, bet ar to tikrai reikia? Šis fenomenalus muzikantas jau senokai įvertintas daugybės dirigentų, kolegų muzikantų ir kritikų, tad nekartosiu nuolat vartojamų būdvardžių, apibūdinančių jo tobulą grojimą. Gal svarbiausia pasakyti, kad, klausantis jo interpretacijos, šioje į gilų elegišką liūdesį panardinančioje muzikoje neliko nė vienos neįprasmintos minties. Girdėjome ilgą iš sielos gelmių išsiveržusį emocingą monologą, palaikomą jautraus klausytojo, kurį atstojo orkestras. Kiekvienas šio monologo sakinys buvo labai gyvas ir pagavus, laisvai alsavo, liūdėjo ir skundėsi, pratrūkdavo veržlia intonacija ir energija. Visa tai Capuçonas pateikė be menkiausios artistinės pozos, visiškai susitapatinęs su muzikine raiška. Jo asmenybė spinduliavo stebėtinai stiprią įtaigą. Nuo scenos į salę sklido nepaprastai lankstus ir turtingas niuansų violončelės balsas, tarsi kalbėtų gyvas asmuo. Pilnutėlėje salėje tvyrojo tyla ir susikaupimas, kokį stebime tikrai nedažnai.

Orkestras, tapęs visiškai patikimu solisto partneriu, nusipelno didžiausių pagyrimų. Jam teko atitarti, reaguoti, kvėpuoti kartu, jausti kiekvieną rubato bangelę, išgirsti išraiškingą mintį, susijungti į darnų vieningą skambesį. Šiam sudėtingam procesui meistriškais itin tiksliais mostais vadovavo maestro Rinkevičius. Orkestro muzikantai taip pat labai įdėmiai klausėsi solisto, stygininkai sekė jo stryko judesius, ypač kartu užbaigiant ar pradedant muzikinę mintį. Kiekvienas orkestro balsas buvo tikslus, neišgirdau nė vieno „falšyvo“ garso ar netikslumo. Vadinasi, Elgaro partitūra buvo labai rimtai išstudijuota ir įsisavinta.

Kūriniui nuskambėjus, salė pratrūko aplodismentais ir paleido svečią tik po dviejų bisų: pirmasis – „Nimrod“ iš Elgaro „Enigma variacijų“, atliktas su orkestru, antrasis – legendinio violončelininko Pablo Casalso „Paukščių giesmė“ solo violončelei. Solistas pats paskelbė kūrinius ir tarė keletą šiltų žodžių. Pasidžiaugė, kad dalyvauja svarbiame orkestro gimtadienio koncerte, ir pridūrė Vilniuje koncertavęs 2007 metais. Šią datą reikia patikslinti: jis koncertavo 2017 m. Vilniaus festivalyje su Vakarų Vokietijos radijo simfoniniu orkestru ir atliko Antoníno Dvořáko Koncertą violončelei.

Richardo Strausso muziką orkestras neblogai pažįsta. Jo repertuarą puošia ne viena simfoninė poema, opera „Salomėja“, „Alpių simfonija“, kurią orkestras sėkmingai atliko pernykščiame gimtadienio koncerte, vykusiame dar Nacionalinės filharmonijos salėje. Poemą „Didvyrio gyvenimas“ kolektyvas taip pat praeityje yra grojęs, tačiau tuomet neturėjo gerų pučiamųjų instrumentų ir tiek muzikantų, kiek jų reikalauja visavertis kūrinio atlikimas. Pagaliau neturėjo ir tokios kaip dabar, simfoninei muzikai tinkamos salės. Pasikeitė sąlygos, pasikeitė orkestro sudėtis, tad sumanymas parengti visavertį Strausso poemos atlikimą iš tiesų pasiteisino. Brandi kūrinio interpretacija atskleidė orkestro meninį pajėgumą, techninį meistriškumą ir grojimo kultūrą.

1899 m. sukurtą poemą Richardo Strausso muzikos tyrinėtojai laiko autobiografine, pasakojančia apie paties autoriaus gyvenimą. Šešios kūrinio dalys turi programinius pavadinimus, kurie vėliau Strausso pageidavimu nebuvo skelbiami. Pavadinimus verčiu pažodžiui: „Herojus“, „Herojaus priešininkai“, „Herojaus draugė“, „Herojaus kova“, „Herojaus taikingas darbas“, „Herojaus pasitraukimas iš pasaulio ir baigtis“. Klausytojas turi įdėmiai sekti šį muzikinį naratyvą ir iš charakteringų temų bei motyvų suvokti dalių kaitą. Tiesą sakant, iš anksto nepasiruošusiam klausytojui tai sunkoka užduotis, tačiau bendras emocinis kūrinio pavidalas ir jo kontūrai gali būti puikiausiai suvokti ir išgirsti. Pagaliau, muzika tokia raiški ir pagavi, kad galima nesvarstant konkretybių pasiduoti jos įtaigai ir grožiui.

Viena svarbiausių temų – paties herojaus energingais šuoliais aukštyn skriejanti Es-dur melodija, alsuojanti ryžtu ir jėga. Šią temą virtuoziškai unisonu pagrojo valtornos ir violončelės. Priešininkus, o tai daugiausia apie Straussą nepalankiai rašę kritikai, kompozitorius vaizduoja kakofonišku medinukų klegesiu, į kurį reaguoja skausmingos violončelių replikos ir ekspresyvi styginių lyrika. Trečioji dalis ypatinga, skirta kompozitoriaus žmonos Pauline de Ahnos portretui. Pasak Strausso, jos būdas toks nepastovus, kad kaitaliojasi kas minutę. Žmonos charakterio įvairovę atskleidžia didžiulis smuiko solo, prasidedantis aistringa aukšto registro melodija. Šį soliniam koncertui su kadencijomis prilygstantį solo puikiai „įvaizdino“ ir virtuoziškai atliko orkestro koncertmeisteris Dainius Puodžiukas. Išraiškingi pasažai, žaismingos replikos ir aistra trykštančios jausmingos melodijos pakluso smuikininko valiai. Dalį užbaigia štrausiška ekspresija ir grožiu alsuojanti meilės scena.

Už scenos pasigirdusios trimitų fanfaros kviečia į kovą. Trys trimitininkai su grupės koncertmeisteriu Algirdu Januševičiumi sugrįžta į sceną ir tęsia kvapą gniaužiantį pasakojimą apie ugningą kovą. Orkestras įsisiautėja, dunda būgneliai, trankosi būgnas ir lėkštės, skamba valtornų ir trombonų temos, dinamika banguoja, įtampa išauga iki kurtinančios kulminacijos, po kurios staiga pereinama į melodingą styginių kantileną. Bet tai ne pabaiga, ir toliau lyrika maišosi su mūšio garsais, galingomis kulminacijomis. Šios dalies orkestro skambesio galia efektingai pripildė visą salės tūrį. Pabaigoje faktūra skaidrėja, girdime šviesius akordus ir pirmąją herojaus temą, įtvirtinančią sėkmingą mūšio baigtį.  

Kita dalis prisodrinta gražiausių motyvų ir melodijų iš ankstesnių Richardo Strausso poemų. Tyrinėtojai jų išrankiojo visą puokštę, o klausytojas tikriausiai atpažins linksmąją valtornos temą iš poemos „Tilis Ulenšpygelis“, be priekaištų atliktą Gedimino Abario. Finalinėje dalyje pamažu skaidrėja faktūra, tarsi sonatos formos reprizoje pasigirsta pirmoji herojaus tema, ekspresyvus motyvas iš trečiosios dalies smuiko solo, artėjama link ramiai alsuojančio garsų peizažo, persmelkto kompozitoriui būdingo ilgesio ir atsisveikinimo, stovint prie slenksčio į amžinybę. Dar sugriaudi tragiški signalai, bet tai momentas, kurį nutraukia melodingos smuiko ir valtornos replikos. Iškilmingas orkestro Es-dur akordas pamažu tyla, tarsi skrietų aukštyn į begalybę. Maestro Gintaras Rinkevičius, įkvėptai ir temperamentingai valdęs kūrinio vyksmą, pamažu nuleidžia rankas.

Belieka pasidžiaugti orkestro branda, nuolatiniu tobulėjimu, artistų atsidavimu darbui ir muzikai. Sėkmės ir sveikatos!

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama