Vatikano intrigos

„Tai konklava, o ne karas!“ – sako kardinolas Tomas Lorencas (Ralph Fiennes) savo draugui ir kolegai Aldo Beliniui (Stanley Tucci). Šis griežtai nesutinka: „Tai karas! Ir tu turi pasirinkti pusę.“ Naujame vokiečių režisieriaus Edwardo Bergerio trileryje „Konklava“ („Conclave“, D. Britanija, JAV, 2024), kuriame pasakojama apie fiktyvaus popiežiaus rinkimus, įsiplieskia kova tarp konservatyvių ir progresyvių Bažnyčios jėgų, kova dėl valdžios ir įtakos, pasitelkiant kartais labai abejotinas priemones: Vatikanas – intrigų arena. Šioje kovoje dalyvauja keturi pagrindiniai kandidatai. Pirmasis, amerikietis kardinolas Belinis, atstovauja „liberaliajai“ frakcijai – arba liberaliajai bent jau Katalikų bažnyčios atžvilgiu. Jis nori, kad Bažnyčia būtų atviresnė homoseksualiems asmenims, religiniam dialogui ir pabrėžia nesiilgintis tų laikų, kai „mamytė ir tėvelis turėjo dvylika vaikų, nes nieko geriau nežinojo“. Belinis taip pat tvirtina, kad jei taps popiežiumi, moterys pradės vaidinti didesnį vaidmenį kurijoje, nors jo šalininkai įspėja, kad šis reikalavimas savo progresyvumu nueina kiek per toli.

Priešingame poliuje – Venecijos kardinolas Tedesko (Sergio Castellitto). Jis yra bažnytinis reakcionierius, kuris, pasibaisėjęs „Europos islamizacija“, ilgisi Tridento mišių ir labiausiai norėtų sugrąžinti Bažnyčią į laikus prieš Vatikano II susirinkimą. Nesunku atpažinti, kas įkvėpė šią figūrą. Vardas, itališkai reiškiantis „vokietis“, yra aliuzija į popiežiaus soste sėdėjusį konservatyvųjį vokietį Benediktą XVI. Venecijos hierarcho pomėgis puošniems bažnytiniams drabužiams primena amerikiečių kardinolą Raymondą Burke’ą.

Tarp jų yra du vidurio kandidatai – kardinolai Tremblis (John Lithgow) ir Adejemis (Lucian Msamati). Pirmasis, patyręs Bažnyčios žmogus, dalyvavęs ne vienoje Vatikano intrigoje, ir dabar pasitelkia visus savo talentus, ryšius bei per daugelį metų sukauptas privilegijas, kad gautų aukščiausią Bažnyčios postą. Adejemis, juodaodis nigerietis, atstovauja Bažnyčios Pietums. Jis patinka kai kuriems liberalams, nes būtų pirmasis juodaodis popiežius, tačiau juos gąsdina itin konservatyvios Adejemio pažiūros tokiais klausimais kaip LGBT+ teisės.

Šių keturių asmenų susidūrimas stebimas iš Kardinolų kolegijos dekano, anglų kilmės kardinolo Lorenco perspektyvos. Lorencas yra artimas Bažnyčios liberalams ir remia Belinio kandidatūrą. Jis pats jau kurį laiką kovoja su religinėmis abejonėmis, norėjo atsistatydinti iš pareigų ir palikti Vatikaną, tačiau ankstesnis popiežius patenkinti jo prašymą atsisakė. Per konklavos atidarymo mišias britas sako homiliją, ragindamas išrinkti popiežių, kuris žinotų, kas yra abejonė, ir nepasiduotų tikrumo išdidumui. Tai darydamas jis netikėtai sulaukia kai kurių liberalų paramos ir tampa Belinio varžovu, nors neturėjo nė menkiausios ambicijos dalyvauti varžybose dėl popiežiaus sosto.

Bergeris, žinomas dėl „Oskarą“ pelniusio filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022), sukūrė tikrai padorų ir įtraukiantį filmą. Visi režisūriniai triukai veikia taip, kaip ir turėtų, Vatikano interjerai su kilometrais raudono audinio ir marmuriniais koridoriais sukuria nuostabias dekoracijas, aktoriai patvirtina savo reputaciją. Ralphas Fiennesas dar kartą demonstruoja amato meistriškumą ir subtilumą: nedaug yra aktorių, galinčių vos šypsena atskleisti tiek daug niuansų – liūdesį, užuojautą, gailestį, abejones savimi. Stanley Tucci taip pat puikiai atlieka charizmatiško liberalaus kardinolo vaidmenį, Lucianas Msamati, vaidinantis Afrikos hierarchą, derina grobuonišką intelektą, paslėptą po ramybės fasadu, su vidinėmis silpnybėmis. Įspūdingą aktorių ansamblį vainikuoja Isabella Rossellini, dėl kurios scenaristas Peteris Straughnas gerokai išplėtė sesers Agnesės – vyriausios iš rinkimus tyliai stebinčių vienuolių – vaidmenį. Nors, aišku, moterys šiame griežtai patriarchaliniame pasaulyje teatlieka aptarnaujančio personalo vaidmenį.

Deja, visa puikiai sustyguota kino mašina pabaigoje šiek tiek išsiderina. Pabaiga, tikra deus ex machina, nors ir gali kelti ideologinių simpatijų, tiesiog neįtikina meniniu požiūriu. Ji skamba tuščiai, ypač dabartiniu politiniu momentu, kai filmo liberalus optimizmas atrodo itin silpnas, nugalėtas ir tiesiog naivus.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama