Tarp garsių pavardžių ir nežinomų autorių

Nesu tikinti ar aktyviai praktikuojanti vienos ar kitos religijos. Bažnyčios pastatas tapo tyrimo objektu, o religinę dailę greičiau priskiriu ilgoms muziejų salėms, kurias vidutinišku greičiu pereinu kiekviename didesniame istorinės dailės muziejuje, o ne altoriams. Nesuvirpinę dvasios stygų, bibliniai siužetai, apaštalai, angelai ir šventieji susilieja į bendrą rausvos odos, auksinių aureolių, mėlynų bei rožinių draperijų, kankinimo prietaisų ir įvairiausių atributų masę. Vizualusis menas atsiskleidžia su pasakojimu, o gilintis į Šventąjį Raštą ir jo subtilybių perteikimą vaizdu dauguma neturi nei laiko, nei noro. Tad mane nudžiugina paprastas ir aiškus meno pažinimo centro „Tartle“ parodos „Vien šventieji“ organizuotumas. Paroda, kuruota dviejų kuratorių dr. Skaidrės Urbonienės ir Emilijos Vanagaitės, apžvelgia šventų atvaizdų reikšmes kūrėjui ir žiūrovui, ikonografijos sekimo tradiciją ir sąmoningą nusisukimą nuo jos.

Pavadinimas tiesmukai nusako, ką pamatysi parodoje, – vien šventuosius. Aiškiai nustatomas bazinis lūkestis, tačiau jis išpildomas su kaupu. Daugiausia vietos ir dėmesio skiriama skirtingiems Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdams atskleisti, bet neužmirštami ir „mažesni“ šventieji. Tiek profesionalaus, tiek liaudies meno laikotarpio amplitudė plati – nuo XVI a. iki šių dienų, tačiau kūriniai organiškai susiję tarpusavyje. Ir nors eksponatų nedidukėse salėse gausu, nepajuntu jų slėgio ir neaprėpiamumo.

Pirmoje salėje mane pasitinka tuntas Švč. Mergelių Marijų. Medinės skulptūrėlės sustatytos ratu ant apvalaus stalo veidrodiniu paviršiumi, jas supa paveikslai. Atvaizdai šioje salėje skirstomi į dvi grupes: Švč. Mergelės Marijos Maloningosios ir Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos. Pastarosios atvaizdo rankos sunertos maldoje, o Maloningosios ištiestos delnais į viršų, šį gestą sustiprina auksinės polichromijos likučiais dabinti spinduliai iš Mergelės pirštų.

Kita vaizdų grupė – tai motina su kūdikiu. Vytauto Igno drobė „Madona“ (1970–1990) – fovistinio kolorito, bet labai subtili. Madonos veidas sulysęs, akys įdubusios, smakras palenktas žemyn. Gležnose ilgapirštėse plaštakose ji laiko kūdikėlį Jėzų. Iš tiesų visai ne kūdikį – jam puikiai sekasi stovėti pačiam. Plačiai išskėstomis rankomis jis sveikina tikinčiuosius, motinos palaikymas jam, regis, nėra pats svarbiausias. Palyginus su greta kabančiais XVI a. paveikslais, kuriuose motinos ir vaikelio santykis atrodo šiltas bei artimas, Kazimiero Brazdžiūno visą kambario kampą okupavusi drobė „Paieška pagal vaizdą“ (pagal XVII a. Alvito Švč. Mergelės Marijos aptaisą; 2022) irgi atrodo gan šalta. Aerozoliniais dažais išpurkštas aptaisas atrodo aprūkęs, gausus originalus dekoras išplaukęs, vietoj raudonskruosčių veidų likusios tik pajuodavusios ovalios skylės.

Kitoje salėje kūdikį ant motinos rankų pakeičia bejėgis Kristaus kūnas – eksponuojamos kamerinės pietos skulptūrėlės ir dramatiškos nuotaikos paveikslai. Temos kompozicijos variacijų nedaug – dauguma Dievo motinų įkūnija sielvartą, palenkusios galvą jos žiūri į dažniausiai neproporcingai mažesnį sūnaus kūną. Tarp liaudies meistrų (parodos tekstuose vadinamų dievdirbiais) skulptūrėlių iš karto išsiskiria Stanislovo Kuzmos „Pieta“ (1992). Ji irgi medinė, tačiau lakas, auksinės plaštakos ir veidas iš pirmo žvilgsnio apgauna dėl skulptūros medžiagiškumo, nepakankamai įsižiūrėjus ją galima palaikyti esant akmeninę. Nors maža, ji išsiskiria formų apibendrinimu, jų takumu. Kitas išskirtinis pietos vaizdavimas – Romo Viesulo 1949 m. grafikos darbe. Jame matomos tik Jėzaus pėdos ir prie jų atsigulusi Mergelė Marija. Kartu ir gedinti, ir garbinanti Dievo sūnų.

Laiptais nusileidus žemyn irgi gausu įvairių laikotarpių bei siužetų Marijos ir Jėzaus atvaizdų, tačiau daugiau dėmesio norėčiau skirti kitiems reprezentuojamiems šventiesiems – šv. Jurgiui, šv. Kazimierui, šv. Marijai Magdalietei. Ant pusapvalio stalo sukomponuotos dievdirbių šv. Jurgio statulėlės pasižymi išskirtinumu ir unikalumu. Už jų salono stiliumi sukabinti profesionalios dailės pavyzdžiai. Gaila, kad charizmatiškam Leopoldo Surgailio paveikslui „Šv. Jurgis“ (XX a. 8 deš.) pritrūko apšvietimo ir vietos. Taip pat būčiau norėjusi iš arčiau pamatyti nedidelio formato medinę Antano Mončio šv. Jurgio interpretaciją, datuojamą 1947–1954 metais.

Kitoje salėje iš dešinės mane pasitinka šv. Kazimierai. Be lengvai atpažįstamos ikonografinės programos – karūnos, lelijų, krucifikso, karališkosios mantijos, pastebiu, kad jo portretai pasižymi netikėtu švelniu grožiu, jaunas šventojo veidas įrėmintas vilnijančių rudų plaukų sruogų. Ypač susižaviu Juozo Zikaro tonuoto gipso bareljefu „Šv. Kazimieras“ (1928). Jaunas vyras vaizduojamas profiliu, jo smakras pakeltas, didelės akys nukreiptos aukštyn, rankos sunertos maldoje, o pečius dengia dailios garbanos. Su atvaizdo subtilumu kontrastuoja ryškus raudonas-oranžinis gipso tonavimas. Kūrinio paviršiaus blizgumas sukuria šlapumo įspūdį, dėl jo ir rusvo kolorito nenorom pagalvoju apie kruviną lietų. Pati pasišlykščiu tokia asociacija ir žvilgsniu keliauju tolyn.

Ant sienos priešais pakabinta Jono Gasiūno „Švenčiausioji Aušros Vartų Mergelė“ (2006)... Skeptiškai kilsteliu antakius. Galbūt tai ir įprasmina parodos mintį, kad dabar kuriančiam menininkui šventi simboliai tapo vien forma ar paviršutiniška kartote. Religija naudota, ir vis dar naudojama, kaip kontrolės priemonė. Karta iš kartos ji naudota kaip spygliuota viela kūnams ir mintims apvynioti, tad visai nenuostabu, kad išsilaisvinti nuo kontrolės pančių siekiančiam šiuolaikiniam menininkui tai tapę vien vizualine tradicija. Be to, nemanau, kad toks veiksmas šventvagiškas, tačiau, turint omenyje liūdnai pagarsėjusio priekabiautojo atvejį, Švč. Mergelę Mariją vaizduojantis paveikslas jaučiasi lyg pliaukštelėjimas per žandą. Taip pat šios tematikos eksponatai sugrupuoti kaip pristatantys tautinį identitetą, tad Gasiūno paveikslas man tampa šaukštu deguto medaus statinėje.

Atsisveikinimui su paroda pasilieku šv. Marijos Magdalietės salę. Ji pilna ilgaplaukių gražuolių, dauguma jų klūpi, kitos meldžiasi, atgailauja. Labai šviesus ir subtilus nežinomo autoriaus, galbūt Kanuto Rusecko, XIX a. paveikslas pagal Gvidą Renį. Jis nutapytas labai kruopščiai, švelni šventosios oda ir plaukai spindi prigesintų rusvų atspalvių kompozicijoje. Deja, jis atrodo kiek užspeistas į kampą. Su ta pačia problema susiduria ir 1970 m. Surgailio, ir nežinomo XVIII a. dailininko paveikslai, vaizduojantys šv. Mariją Magdalietę. Iš pirmo žvilgsnio šie darbai atrodo visiškai skirtingi – Surgailis tapo plačiais potėpiais, šventoji atpažįstama tik iš kaukolės prie kojų, o XVIII a. dailininkas stropiai ištapo kiekvieną detalę, ant akmens išdėliota daugybė atributų. Bet jie siejasi viena detale – charakteringomis ašaromis. Abiejuose kūriniuose tai labiausiai išryškinta detalė.

Aiškus parodos objektas atskleistas nuodugniai ir su didžiu įsigilinimu. Nors teksto parodoje daug, jį skaityti buvo lengva ir malonu. Taip pat mažų erdvių klausimą sumaniai išsprendė parodos architektė Sigita Simona Paplauskaitė, panaudodama veidrodinius eksponavimo stalų paviršius ir taip sukurdama gylio. Šią iliuziją toliau tęsė ir ruda blizgia medžiaga paslėptos stalų kojos. Parodoje susiliejo muziejaus, asmeninės kolekcijos ir šventovės įspūdžiai. Vienas kitam ne trukdydami, o vieni kitus papildydami.

Paroda veikia iki 2025 m. gegužės

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama