Klajonių šešėliai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Ar kaip žmonės kada nors baigiame klajoti? Galutinai atrandame vietą sau ir kitiems? Ar kada nors baigiasi žingsniai, kelionės mašinomis, autobusais ir troleibusais? Ar kada nors mintys baigia klajoti galvoje – po dar neatrastus kampelius, po tamsiausias užslėptas vietas? Regis, jau viskas atrasta, visos kertės peržvelgtos, tačiau pakanka menkiausio šešėlio, užuominos, kvapo, kad vėl leisčiausi į naują kelionę. Viskas aplinkui keičiasi taip lėtai, bet ir taip greitai. Mintys niekada nesustoja – jos kaip vėjas: kartais lengvu gūsiu praskrieja galvoje, kartais sukasi lyg uraganas. Kelionės ir klajonės tiek mintimis, tiek žingsniais niekada nesibaigs.
Skaičiuodama žingsnius, po kelių valandų klaidžiojimo siaurais Vilniaus senamiesčio takeliais, o kartais gal ne tiek siauromis gatvelėmis, prieinu „Artifex“ galeriją. Mano atspindys stiklinėse duryse atrodo svetimas – kaip ir šis miestas. Šiuo metu galerijoje vyksta Emilijos Zakarauskaitės paroda „kelionės ir klajonės“. Su Emilijos kūryba spėjau susipažinti anksčiau, kai prieš metus „Kreatoriume“ vyko jos paroda. Tuomet ji fiksavo draugų ir pažįstamų pasiūlytas Vilniaus gatves, kurios neretai buvo kažkuo artimos ir mielos, sutelkusios prisiminimų upes.
Vos įėjus į parodos erdvę – ne visai aiškūs, tarytum iš sapno atklydę įvairūs keisti objektai. O prieš akis kabo vėjo varpeliai? Sustingstu, akimirką įsiklausydama – ar jie skamba, ar juda nuo mano žvilgsnio, nuo kvėpavimo. Nusivaliusi aprasojusius akinius pastebiu, kad tai visai ne vėjo varpeliai. Gal prisiminimų, o gal klajonių? Sudaryti iš įvairių rastų objektų, menančių žmonių gyvenimus. Prie šakos karkaso virvėmis pririšti daiktai, kurių nelabai galiu įvardinti. Viršuje šmėžuoja dvi lemputės – mėlynos spalvos ir paprasta, smaili šalia. Akys krypsta toliau prie prikabintų tinklų ir arbatinuko ar smulkaus katiliuko dangtelių. Viskas tarytum virpa, bet ne nuo oro gūsių, o nuo istorijų. Ar man pavyks jas išgirsti?
Pasukusi galvą į dešinę kampe pastebiu įsipatoginusį kelio ženklą – ką jis čia veikia? Toliau prieš akis maža lentynėlė, ant kurios padėta fotografijų knygutė su nuotraukomis iš kasdieninio didmiesčių gyvenimo. Vakare ryškiai šviečiantys šviesoforai, iš tolo spiginančios automobilių šviesos, Vilniaus viešasis transportas ir stotelės, keliukai bei keliai gyvenamųjų namų rajonuose ir pasimetęs „Lithuanian Original“ buteliukas. Į šiuos vaizdus vis įsiterpia neaiškios juodos linijos, viena net panaši į batą. Pervertusi knygutę sužinau, kad jos reprezentuoja žygių takus, kuriuos nuėjo menininkė.
Kitoje salėje – vaizdo įrašas „Susikirtimai“. Ant sienos vis keičiasi fragmentiškos kelionių traukiniu iškarpos. Beribis dangus ir jame besikeičiantys medžių viršūnių siluetai tarytum pieštų nesibaigiantį reljefą ant judančio lango stiklo. Bėgių linijos driekiasi į tolį, nubrėždamos maršrutus ne vien traukiniams, bet ir žvilgsniui bei mintims. Ant betoninių stočių grindų krintantys šešėliai mirguliuoja lyg nebylūs keliautojų pėdsakai. Jie trumpam sustingsta, o tada pasikeičia ir su visam pranyksta, tarsi niekada jų ir nebuvo. Girdisi neaiškūs pakeleivių balsai ir pokalbių nuotrupos. Jų žodžiai išsiskaido, juos užgožia ritmingas traukinio dundėjimas. Šis garsas apsuka viską ir lėtai tampa melodija. Ant salėje stovinčios kėdės padėtas pilkšvas kilimas su raudonomis gėlėmis. Greičiausiai ji čia tam, kad atsisėsčiau, tačiau susikuklinu. Ji kažkiek primena autobusų sėdynes, bet vietą palieku kitiems, gal kam prireiks labiau. Ant kitos sienos kabo LED juosta, kurioje krinta balti kampuoti kamuoliukai. Tai vienintelis sniegas pastaruoju metu.
Keliauju prie siauro perėjimo tarp salių ir ant mažos lentynėlės matau padėtą sulankstytą dienoraščio puslapį, gal išplėštą kalendoriaus lapą. Jame mintys apie orą, kelionių ir klajonių nuotrupos, galbūt niekada neturėjusios jokios reikšmės, bet vis dėlto užrašytos, turinčios ne visiems atrakinamą reikšmę. Kiek aukščiau pakėlus galvą tekstas pasikeičia. Žiūrint iš kiekvieno taško matomi vis kiti įrašai, nes popieriaus kalneliai užstoja vaizdą, slepia dalį sakinių, kol pakeiti žiūrėjimo perspektyvą ir atsiveria nauji žodžiai.
Netoliese koliažas, sudarytas iš 28 nuotraukų, atrodo kaip rastų popieriukų, šiukšlių ir atsitiktinių žodžių kratinys. Pakabintas neaiškioje, nepastebimoje, greitai praeinamoje ir pamirštamoje vietoje. Gal ir buvo toks tikslas? Vaizduojami fragmentai – tai, kas paprastai lieka nepastebėta, praeinama, pamirštama. Gatvės kampuose besimėtantys išplėšyti užrašų knygelių puslapiai, ant stulpų priklijuoti jau išblukę skelbimai, grafičiai, seni gatvių ženklai ir pastatų numeriai. Užfiksuotos akimirkos tarsi dingsta kasdienybės fone.
Paskutinėje salėje rodomi du videodarbai. Žiūrėdama į dešinę sieną stebiu, kaip banguoja jūra: ji tamsi ir man atrodo ne skysta, lengva, o labiau klampi, tarsi trauktų mane į savo dugną. Sapnuočiau ją neramią naktį, atsibusčiau ir širdis mano krūtinėje trankytųsi žaibišku greičiu, o paguodos ieškočiau krūvoje pliušinių žaislų. Jūros garsas apsupa mane, jis ne toks, kokį esu girdėjusi pajūryje, – sklinda giliai ir dusliai. Atrodo, pats kambarys pradeda kvėpuoti ritmiškai kartu su garsu, o prieš mane esantis jūros vaizdinys kviečia atsiduoti srovei ir panirti po vandeniu. Pastebiu, kaip ant grindų kažkas pradeda blizgėti – stiklo šukė, kriauklė, gal vandens lašas. Pasijuntu taip, lyg mano kojos būtų drėgnos, lyg būčiau įžengusi į vandenį ir sudrėkusios kojinės liptų prie odos, pradėtų šalti pirštai. Vandens, griaustinio ir vėjo garsai darosi nemaloniai netikri ir ištraukia mane iš kelionės pajūriu mintyse. Suprantu, kad vis dar sėdžiu galerijoje, mano kojos sausos, o ir vandens garsai nebe tokie malonūs ir neatitinka vaizdo, kurį matau.
Paskutinis videodarbas – „What the Silence of Mountain Looks Like?“ („Kaip atrodo kalno tyla?“). Ant palangės priklijuotas plonas popieriaus lapas, kuriame pieštuku, šiek tiek nevalingu šriftu užrašyti žodžiai, matomi ekrane, tik lietuvių kalba. Kaip ir anksčiau matome per langą fiksuojamos kelionės fragmentus. Šįkart jie kitokie – ne skubantys, ne pulsuojantys miesto ritmu, o sustingę ramybėje, tarytum laikas čia tekėtų kitaip. Gamtos motyvai užpildo kadrą: lėtai vingiuojanti upė, kurios paviršiuje raibuliuoja šviesa, o dugne, pasiduodami srovei, tyliai siūbuoja ilgi žali dumbliai. Vanduo atrodo toks lėtas, lyg visai nestumtų pirmyn, o tik kvėpuotų pačiu savimi.
Toliau – apleistas sodo namelis, be durų ir langų. Žolė jau seniai peraugusi slenkstį, o krūmai judina šakas nuo vėjo gūsių, lyg lėtai šnabždėtųsi tarpusavyje. Šis namelis, paliktas be šeimininko, dabar priklauso gamtai, bet vis dar kvėpuoja laiku. Kadrai keičiasi, tačiau išlieka lėti. Kameros žvilgsnis užfiksuoja smulkmenas – ant rankos ropojančią boružėlę, jos mažyčius judesius, tylų atradimą pasaulio, kuris jai toks didelis... Staiga vaizdas išnyksta, ir kelias sekundes žiūriu į juodą ekraną. O ekrane pasirodo paskutiniai žodžiai: „And the sun never sets while we’re there“ („Saulė mums ten esant niekada nenusileidžia“). Visą vaizdo įrašą lydi ramus vėjo ūžimas ir vis pasikartojantis vandens lašėjimas bei griaustinis, sklindantis iš kito darbo.
Viską apžiūrėjusi išeinu iš galerijos ir pakilęs vėjas sutaršo man plaukus. Vėl grįžtu į nepažįstamas Vilniaus gatves ir pradedu klajones iš naujo. Nors jau ketvirtus metus mindau tuos pačius Vilniaus takelius, o kojos žino, kur veda, galva žino, kur esu, bet širdimi nieko neatpažįstu – vietos, kurias maniau žinanti, nesilaiko mano prisiminimuose. Jos išnyksta, tarsi niekada nebūtų buvusios tikros. O gal aš pati esu per daug joms laikina? Kažkada šiomis gatvėmis vaikščiojau su žmonėmis, kuriuos laikiau savais, bet dabar net jų vardai tolsta, balsai užsimiršta. Gal man lemta klajoti neaiškioje zonoje – kur viskas niūru, padengta sluoksniais dulkių, o vaizdą, daiktų formas slepia tankus, tirštas rūkas?
Paroda veikia iki vasario 7 d.
VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama