Lėtas gyvenimo būdas – mitas ar tiesa?

Bendradarbiavimo su užsienio kūrėjais ir atlikėjais atvejų Lietuvos teatre ne per daugiausia – šis kūrybos formatas labiau įsitvirtinęs šiuolaikinio šokio ir šiuolaikinio cirko srityse. Vien tai paverčia Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) spektaklį „Still life“, kurio premjera įvyko gruodžio 13 ir 14 d. „Menų spaustuvėje“, neeiliniu įvykiu. Spektaklyje nagrinėjama vieno iš jo kūrėjų ir atlikėjų – Tomo Bailey – asmeniniais išgyvenimais paremta kovos su destruktyvia vėžio liga tema bei pasitelkiamas kolektyvinės kūrybos metodas. Šio kūrinio vertę lemia ne jo teatrinė išraiška, bet iš asmeninių potyrių kylantys filosofiniai apmąstymai, leidžiantys akimirkai atsitraukti ir pamatuoti šiuolaikinio žmogaus bei menininko lūkesčius ir prioritetus.

Spektaklio pradžioje Bailey pasakoja apie kūrybinį tyrimą, per kurį ieškojo santykio tarp objekto ir savęs. Scenoje – žmogus ir stalas. Žmogus nuolat keičia savo padėtį stalo atžvilgiu ir siekia surasti dar neišbandytų rakursų. Akstinas sukurti tokį pasirodymą, pasak Bailey, gimė pasijutus pasaulyje vykstančių neramumų virtinės įspraustam į kampą, kai atrodo, kad menininko pareiga – sukurti ką nors aktualaus, prasmingo, ilgaamžio, tačiau tada tarsi tyčia norisi elgtis atvirkščiai. Ir padaryti neįmanoma – leisti teatre sukurti laikiną tylos ir beprasmybės užuovėją, kurioje galima būtų nors kartą įkvėpti ir iškvėpti.

Utopiška idėja pražūva net nespėjus jos išplėtoti. Planai – angliški, bet vaidinama Lietuvoje, o lietuviai žino, kad per daug planuoti į priekį neverta, nes iš padangių pasigirsta Aukščiausiojo juokas ir debesimis ridenamo kauliuko garsas. Šis svetimšaliui kūrėjui išridena sunkiai pagydomą ligą – vėžį. Ką tik santykio su objektais ieškojęs Bailey apkraunamas sunkiasvoriais kamuoliais ir balionais, įspraudžiamais po viršutiniu aktoriaus drabužių sluoksniu. Jie tarsi antra oda suformuoja kraupų neatpažįstamai pakitusio kūno kontūrą: gumbais nusėtos rankos, išraiškinga kupra ir švino sunkumo kojos.

Kaip ir kiekviena vėžio istorija, ši taip pat lėta, varginanti ir skausminga tiek ligoniui, tiek jo artimiesiems. Aplink stalą ratais slenkančio Bailey istorija pasakojama keliais sluoksniais: dokumentiniais jo paties įrašais, kuriuose užfiksuoti apmąstymai tam tikrais svarbiais ligos etapais, Ignės Barkauskaitės prie mikrofono skelbiamomis gydytojos išvadomis ir Gedimino Rimeikos vedamu „Hospital Radio“ („Ligoninės radijo“) šou. Bailey scenos partneriai pasyviai reaguoja į jo kančias – tai tiksliai atspindi ligos kamuojamo žmogaus jauseną: vienui vienas, nors ir apsuptas kitų. Rimeika taip pat atlieka simbolišką Vėžio vaidmenį – iš pradžių pasirodęs kaip nepatogumų keliantis prisišliejęs tipas, ilgainiui jis tampa didžiausiu protagonisto priešu. Galiausiai scenoje vaizduojama metaforiška jųdviejų kova, pasibaigianti dramatišku Bailey pralaimėjimu.

Ligos istorijos atkūrimo epizodas itin paveikus turtingu garsiniu pasakojimu (garso dizaineris Xavier Velastinas). Dokumentinės Bailey refleksijos iš praeities leidžia suvokti, kaip jis jautėsi pirmąkart susidūręs su liga, bei apčiuopti santykio su liga kismą, jai vystantis toliau. Ant autentiško Bailey liudijimo apie jo būsenas ir kančias sluoksniuojami fikciniai garso pasakojimai tik patvirtina kovos su liga sudėtingumą. Dirbtinis sluoksnių tonas, atšiaurumas, juodojo humoro elementai apnuogina įvairialypius emocinius išgyvenimus patiriančio sergančio žmogaus pasaulėvaizdį. Tačiau vaizdinė spektaklio dalis užmaskuoja garsiniame pasakojime atsiskleidžiančius teminius akcentus – jos butaforiškumas susmulkina spektaklio temą ir neleidžia jai plėtotis į gylį. Tokia priešprieša tarp girdimų ir matomų spektaklio elementų trikdo ir sukuria nedermės pojūtį, dažnai susijusį su ne iki galo pavykusiais kolektyvinės kūrybos procesais.

„Still life“ kūrėjai – Bailey, Rimeika ir Barkauskaitė – spektaklio atspirties tašku pasitelkia natiurmorto idėją. Pažodžiui iš anglų kalbos išversta ši dailės žanro sąvoka reiškia ramų, nejudrų gyvenimą. Šiuolaikiniame pasaulyje tokia būsena yra tapusi savotiška privilegija. Juk daugelis trokšta vadinamojo lėto gyvenimo būdo. Tačiau remiantis spektakliu „Still life“ derėtų teigti, kad tai neįmanoma. Tam paantrintų ir dar XX a. pabaigoje sukurtas filmas „Koyaanisqatsi“ (rež. Godfrey Reggio, JAV), jo pavadinimas reiškia nuolatinę chaoso būseną, kurios apimti pradėjome gyventi nuo vartotojiškumo eros pradžios. Kita vertus, jei prisimintume spektaklio kūrybinį sumanymą simboliškai pavaizduoti kovos su vėžiu istoriją, galima būtų teigti, kad ramaus ir lėto gyvenimo būsena iš tiesų egzistuoja, bet už tikrovės ribų.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama