Papasakok man

Sausio 12-osios vakarą Šv. Jonų bažnyčioje, Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro perteikiamas, nuskambėjo naujas Laisvės gynėjų dienai atminti skirtas Vokietijoje gyvenančios kompozitorės Dianos Čemerytės kūrinys „Papasakok man“ (dirigentas Karolis Variakojis, vargonininkas Benas Jonušas, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas). Maždaug trijų ketvirčių valandos trukmės kūrinys susideda iš penkių dalių, kiekvienoje iš jų solo partiją atlieka koks nors instrumentas: 1 d. „Tą vakarą...“ altinė fleita (Saulina Nedzinskaitė), 2 d. „Nerimas“ – bosinis klarnetas (Artūras Kažimėkas), 3 d. „Tą naktį...“ – fliugelhornas (Andrius Stankevičius), 4 d. „Auka“ – obojus (Eglė Čeponaitė ir Aurimas Mintaučkis) ir 5 d. „Tą rytą...“ – vargonai (Benas Jonušas, taip pat solo Gintarė Rudaitytė ir Ernesta Vauraitė). Ketvirtoji dalis siejama su Osvaldu Balakausku, Sąjūdžio figūra, kurio kompozicijos klasėje autorė studijavo, – per obojų ir intonacijas iš Balakausko „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“.

Koncertui parinkta vieta su savita akustika ir aplinka, taiklus Seimo Kultūros komiteto pirmininko Kęstučio Vilkausko įžangos žodis, orkestras ir pats kūrinys sudarė darnią visumą. Regis, niekas kitas ir negalėtų artimiau perteikti Tos dienos kolorito, tik pučiamųjų ir mušamųjų derinys. Gerai, kad iškilmingas koncertas buvo įamžintas įrašu.

Štai kokie svarbūs žodžiai buvo pasakyti, išryškinant kultūros ir meno reikšmę: „Mūsų valstybė atgimė iš kultūros ir kalbos. Mąstome menininkų sukurtais įvaizdžiais. Be kultūros nuveikto darbo tą naktį [žmonės] nebūtų stovėję prie Televizijos bokšto... Bendruomenės dvasia krizės akivaizdoje tampa ypač svarbi.“ Taip kalbėjo savanoriu per tuos įvykius buvęs Vilkauskas, paminėdamas ir nūnai primirštus Sąjūdžio vedlius Sigitą Gedą, Arvydą Juozaitį, Justiną Marcinkevičių bei kitus, mūsų Maironį. Kalbą jis baigė žodžiais: „Būkime vieningi, semkimės stiprybės iš kultūros ir visada prisiminkime, kodėl esame laisvi.“

Kompozitorė dar iki koncerto dalijosi įspūdžiais apie nerimą, apie kirbėjusį klausimą, kas bus, apie įvykius prie TV bokšto, kuriuos sekė iš gimtojo Panevėžio, apie tai, kad siekė sutaurinti žuvusiųjų atminimą ne tiek tragiška, kiek viltinga nuotaika, nes žmonės ne tik dainavo liaudies dainas prie laužų, bet ir meldėsi, giedojo...

Ketinu pasidalinti savo literatūrinėmis impresijomis su muzikiniais inkliuzais kaip lygiagrečia kūrinio interpretacija. Šiandien, kai rašau, pagaliau nušvito saulė ir giedras dangus šaltą Sausio tryliktąją kviečia pratęsti pamaldžią vidinę tylą.

Kūrinys pradedamas ilga vieno tono (mi) ostinatine garso platforma, virš kurios vyksta čiulbantis fleitų plazdesys, girdisi tarsi žingsniai, palydimi mušamųjų, ir visa tai sukuria spengiančio laukimo įspūdį. Viskas toje būsenoje skęsta.

Pasigirsta bosinio klarneto tema ir pajudama į nerimastingą nežinią – čia jau įsiterpia šaižūs garsai. Laipsniškai pereinama į kitą, poliritminį epizodą. Gal nesutampantys ritmai ir nenumaldomai artėjantys įkyrūs „žingsniai“ piešia aštrėjančią karinių dalinių ir gynėjų priešstatą? Įtampa auga ir pasiekia kulminaciją, foną grėsmingai tirštinant variniais (tūbos). Bet viskas nutrūksta, po tylos užsidega šviesos; iš orkestro išnyra nauji fortepijono, vibrafono, cimbolų, gongo tembrai, užgieda fliugelhornas. Ak, tie trimitai! Juose tiek ilgesio, tiek švaraus jausmo! Tūbos užsideda surdinas. Fliugelhorno melodija klaidžioja kvintos intervalu. Naujas žemų registrų greito tempo judėjimas sužadina atomazgos nuojautą: „kalantis“ į gongą ritmas primena artėjančią artileriją ir tankus. Ir štai vėl vienišas fliugelhornas tarsi praneša apie nekaltas aukas, lyg būtų įvykę tai, kas nelaukta ir kartu nulemta... Tokia trijų dalių dramaturgija.

Ant tęsiamo tercijos ir šiek tiek kvintos intervalo motyvo sūpuojasi atminties laiveliai. Obojai. Ilga ketvirtoji dalis trumpam nuskaidrėja tercijos pirmam ir trečiam laipsniams nukrypstant į septintą laipsnį. Šis motyvas kažkaip keistai žavi.

Pasigirsta vargonai, artėja pabaiga. Ir naujo laiko pradžia. Sausio 13-osios rytas, pasak Čemerytės, išaušo su viltimi. Galvoje rikiuojasi apibendrinančios mintys. Atrodo, kad praūžus karui ir kataklizmams pirma, kas išdygs dykroje, bus muzikinė Gėlė; nekaltas žiedas, tarsi pirmapradis garsas vėl sugrįžtų ir pradėtų naują ciklą. Baigiantis kūriniui jis, tas Garsas, skleidžiasi nedrąsiai kapsinčiais garsais. Užtemsta...

Dianos Čemerytės „Papasakok man“ panardina į vientisą sielvartingą būseną, kuri neprikišama ir šviesi, instrumentams gyvai pasakojant istoriją. O kartu kiekvienas, tomis dienomis buvęs Lietuvoje, gali sau mintyse papasakoti apie prieš akis iškylančius neužmirštamus ir visada asmeniškus įspūdžius, veiksmus, kurie stiprino pasiryžimą stoti mūru už laisvę – tokį monolitišką kaip ir visas kūrinio nesikeičiantis derminis kontinuumas. Beveik visą laiką sugebama išlaikyti klausytojo dėmesį. Pažymėtina, kad instrumentų solinės partijos gan lakoniškos, metaforiškos – lyg atsiminimų nuotrupos, besiskleidžiančios fatališkoje erdvėje.

Pabuvome sutelktoje ir rafinuotoje atmosferoje, pasigėrėjome skambiais, grynais pučiamųjų tembrais ir sakralinio dėmens muzika. Tai dar vienas sėkmingas Simfoninio pučiamųjų orkestro projektas ir neblėstantis indėlis į mūsų kultūrą.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama