Portalai ir žvaigždynai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
2024 m. gruodžio 13 d. Europos kultūros centro (ECC) Palazzo Mora kieme Venecijoje nutiko keistas ir atmintinas įvykis. Keturiolikos iš anksto užsiregistravusių žmonių grupė susiskirstė į atsitiktines poras ir trumpai pasitarę nusprendė, kuriam pirmam bus užrištos akys. Šis pasiruošimas buvo įžanga į dviejų valandų patirtį, pavadintą „Klausantis Venecijos: miesto garsiniai pasivaikščiojimai“ („Listening to Venice: City Soundwalks“). Šiam garso žygiui kartu su dviem asistentais vadovavo Douglasas Quinas – kompozitorius, garso menininkas ir dizaineris, laukinės gamtos garsų kolekcininkas, pedagogas. Už garso dizainą režisieriaus Wernerio Herzogo dokumentiniam filmui „Susitikimai pasaulio krašte“ („Encounters at the End of the World“, 2007) Quinas vadintas „didžiu garso genijumi“. Tarptautinėje Venecijos performanso meno savaitėje, vykusioje gruodžio 12–15 d., Quinas pristatė unikalią seriją garsinių pasivaikščiojimų ir „STRATA“ – penktą performansais paremto filmo projektą, sukurtą dueto „VestAndPage“. Urvuose Pietų Vokietijoje filmuotas ir įgarsintas projektas sujungė menininkus ir humanitarinių, socialinių bei geologijos mokslų tyrėjus, siekiančius įprasminti žmogaus kūną, egzistuojantį neatsiejamai nuo geologinės vietos. Videoprojekte kūną, kaip pagrindinį kūrybos instrumentą, pasitelkiantys performanso menininkai gilinosi į laiko, praeities ir šiuolaikinių kultūrų koncepcijas, savo pasirodymų scenovaizdžiu pasirinkę Švabijos juros periodu susiformavusius urvus, kupinus žmonijos priešistorės klodų.
Quino vadovaujamame garsiniame pasivaikščiojime supratau, kad Venecija išsiskiria unikalia akustine ekosistema: čia kiekvieną ištinka garsinis šokas galiausiai suvokus, kad ausys visiškai nefiksuoja neatsiejama žmogaus kasdienybės dalimi tapusių mašinų gaudesio. Mechaninius garsus čia keičia natūralūs, žmogiški, gamtiniai, organiškai įsiliejantys į šio miesto, stovinčio ant vandens, akustinę kasdienybę. Mano išgyventame garsiniame pasivaikščiojime užrištos akys padėjo greičiau pereiti prie įdėmaus, gilaus įsiklausymo į mus supančią aplinką, leido suvokti, kad garsas daro įtaką visai mūsų esybei, sužadindamas mūsų pojūčius, ne tik klausą. Šiame garsiniame eksperimente buvome skatinami žemėlapiuose pavaizduoti ir išversti savo garso patirtį ir garso parametrus į žodžius, paveikslus ar vizualius gestus bei atpažinti garso parametrus, jo aukštį arba dažnį, garsumą, tekstūrą arba tembrą, ritmą arba periodiškumą ir trukmę.
„Pradėkite klausydamiesi savo kūno garsų judant. Jie yra arčiausiai jūsų ir užmezga pirmą dialogą tarp jūsų ir aplinkos. Jei galite girdėti net silpniausius šių garsų, judate aplinkoje, kuri yra pritaikyta žmogaus proporcijoms. Kitaip tariant, savo balsu ar žingsniais, pavyzdžiui, jūs „kalbate“ su savo aplinka, kuri atsako, suteikdama jūsų garsams specifinę akustinę kokybę“, – teigia projekto „Klausantis Venecijos“ kūrėjus įkvėpusi Hildegard Westerkamp, žinoma vokiečių kilmės kompozitorė, akustinių ekosistemų tyrinėtoja ir edukatorė, pasaulyje pripažinta už indėlį į garso meną ir akustinę ekologiją. Westerkamp daugelį metų tyrinėja, kaip garsai veikia mūsų kasdienį gyvenimą ir aplinką. Būtent šios menininkės idėjos padeda kiekvieną Quino garsinį pasivaikščiojimą paversti autentiška menine patirtimi, prasidedančia nuo klausimo: „O ką dar? Ką dar girdite?“
Miestą, kaip meno kūrinį, gali formuoti garsas: balsai – kalbantys, dainuojantys, besijuokiantys, kūkčiojantys, rėkiantys – ir įvairiausi triukšmai, sukeliami žmonių ir gamtos stichijų veiklos. Apibendrindama kelių dienų patirtį Venecijoje bandžiau pasitelkti Erikos Fischer-Lichte’s „Performatyvumo estetiką“, bet tada prisiminiau, su kokiu goduliu tris vakarus teko mėgautis grynuoju performanso menu. Sujungti šių metų Tarptautinės Venecijos performanso meno savaitės temos „Portalai ir žvaigždynai“, mes įsidrąsinome per performatyvumo prizmę žvilgtelėti į socialinių ryšių raizgalynę. Pasak organizatorių, portalai – tai kritiškos utopijos slenksčiai, vos apčiuopiamos ribos tarp čia ir dabar bei dar ne čia. Jie tarsi įėjimo į kitus pasaulius taškai ir naujos būties galimybės. Įžengusi pro ACC portalą, išgyvenau tris nepamirštamus visiško ištirpimo performanse vakarus – kuriant ir įsivaizduojant trokštamas, alternatyvias trajektorijas, sufleruojančias, ko trūksta mūsų visuomenei ir žmonijai. Į Lietuvą parsivežiau žinojimą – peržengi Miesto ant vandens portalą ir patiki, kad permainos yra įmanomos.
Ypač kai tenka stebėti septyniasdešimt dvejų metų menininkės emilyn claid atliekamą performansą „Skinned“. Transformacija. Tapatybės išlaisvinimas. Neregimumas. Tapsmas. Nebūtis. Pritemdytoje galerijos erdvėje atlikėja išsipleikė ant grindų, prisidengusi žvėries kailiu. Vėliau tapo aišku, kad tas kailis bando pagimdyti būtybę, besiveržiančią pro silikoninę su kailiu sujungtą plėvę. Žiūrovai stovėjo ją apsupę ratu. Dangaluose įsisupęs žmogaus pavidalas masino, traukė savo energijos perviršiu. Ji išsilaisvino iš dangalų, kilo nuo žemės, judėdama tarsi žvėris, gyvūnas ir žmogus tuo pačiu metu. Erdvę purtė electropop išlydžiai, Planningtorock garso takelis katapultavo mus į naktinio klubo ertmes. Atlikėja drąsiai laviravo tarp aukos ir medžiotojo tapatybių, ji matė kiekvieną iš mūsų ir rinkosi auką – vienos nakties, vienos akimirkos, vieno įgėlimo auką. Faktas, kad emilyn claid yra pripažinta šokio teatro, performanso atlikėja ir psichoterapeutė, dirbanti su plačiu spektru klausimų, įskaitant lyčių ir seksualumo problemas, netektį, nerimą, liūdesį, depresiją, traumą, senėjimą, savivertę, vėžio išgyvenimą, kūno ir proto disbalansą bei šeimos santykius, dar labiau užaštrino dėmesį šios unikalios menininkės kūrybai. Performansas „Skinned“, reprezentavęs queer ir senėjimo temas, išsiskyrė humoru, garso, judesio ir teksto jungtimi, subtilaus ryšio ir intersubjektyvaus buvimo su auditorija kūrimu.
„Geisk kitimo“ – sakrali poetinė formulė, liekanti išdistiliavus pačius ryškiausius devintojoje Tarptautinėje Venecijos performanso meno savaitėje pristatytus kūrinius: tiek ukrainiečių menininkų atliktą „Nest. (non)Returning“, atskleidžiantį trapų ryšį tarp gimties vietos, kultūrinio kodo bei autoidentifikacijos, tiek lenkės performanso kūrėjos Sylwios Hanff ritualinį postbutoh pasirodymą „Wars. Holy Blood of the Dreamers“ arba Auraho Jendafaaqo performansą „The Ağac“, vienam vakarui scenoje prikėlusį užmirštą miškų dievą iš Azerbaidžano folkloro gelmių.
Visos savaitės festivalinio vyksmo idėjiniu apibendrinimu tapo finalinė diskusija „Queer Deities in the Caucasus“. Išreikšdami palaikymą LGBTQ+ bendruomenei pilietinio pasipriešinimo purtomame Sakartvele šiuolaikinio performanso atlikėjai akcentavo bendravimo, bendradarbiavimo, aljanso ir žmonių bendruomenių tinklų reikšmingumą, svarbą reaguoti į šiuolaikines ekstremalias situacijas, kovojant su egzistencine vienatve ir dekonstruojant pasikartojančius kančios, atstūmimo, stigmatizacijos modelius. „Liepsna ir tave jau užkūrė...“ (Raineris Maria Rilke).
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama