Nėra nei dienos, nei nakties

Lino Jusionio meninė karjera trunka daugiau nei dešimtmetį. Jo kūryba, kisdama laike, regis, nuolat išlaiko svarbiausias, jau būdingais bruožais tapusias ypatybes. Tačiau naujausioje parodoje galerijoje „Vartai“ akivaizdžiai demonstruojantis atpažįstamą „jusionišką“ stilistiką, tapytojas, atrodo, vis labiau griežtėja, paveikslų motyvams taikydamas negailestingą selekciją, racionalizuodamas vaizdą iki geometrizuotų formų, pridengdamas vylingai tuščią horizontą tinklais, grotomis, ištraukdamas į pirmą planą tai metalinį kelio atitvarą, tai, regis, nuo įtampos zvimbiančias juostas, grotas, banaliems pramogų, sporto industrijos artefaktams suteikdamas nežemiškų, kone ritualinių konstruktų charakterį.  

Lino Jusionio tapyba visada buvo šiek tiek kinematografiška – savo fragmentiškumu, subtiliomis tuštumos plynėmis, kuriose šmėkščioja redukuoti civilizacijos fragmentai (jų ikonografija dažnai varijuoja nuo turistinių, sportinių maršrutų motyvų ir užuominų iki įvairių meno istorijos citatų ir interpretacijų), tarsi pamatyti pro automobilio ar kitos judančios transporto priemonės langą. Tačiau ne tik pati vaizdo sąranga, bet ir tematika, tapybinė išraiška – preciziškai glotnūs ir idealiai taisyklingi paviršiai bei formos – čia kreipia vaizduotę link distopinių kino juostų, kuriose už idealios tikrovės pasirodo slypinti visuomenės ar atskiro individo frustracija arba net agonija. O tariamai idealus pasaulis – meistriška mimikrija, kurios tikslas kurti saugumo ir aiškumo iliuziją, dažniausiai negailestingai subliūkšta. Dar iki siužeto atomazgos neapleidžia nemalonus jausmas, kad toje tariamai idealioje tikrovėje slypi spąstai.

Naujausią savo tapybos parodą autorius pakrikštijo pramogines, poilsines asociacijas sukeliančiu žodelyčiu „resort“, bet jo tapyboje žodžio reikšmės apsiverčia į kitą pusę – bauginančią, susijusią su gelbėjimosi, vienintelės galimos išeities ir grėsmingos nežinomybės konotacijomis. Ne vieno kūrinio pirmame kompozicijos plane boluojantys tinklai arba užtvaros žvilgsniui sukelia atsiribojimo, vienišumo, neapibrėžtumo pojūtį. Tušti, duslūs horizontai Jusionio meistriškai tapomi tarsi neperregima siena arba kaip švelnus švytėjimas, kažkokia įelektrinta, galingo gamtos reiškinio paliesta atmosfera, kone kaip vadinamoji Švento Elmo ugnis – švytinti plazma, neva pasirodanti ant audros metu įelektrintų vietų. Tiesa, šis reiškinys tradiciškai laikomas geru ženklu, nes esą tokios ugnys formuojasi perkūnijos pabaigoje ir praneša apie tai, kad stichija rimsta. O šioje parodoje eksponuojamose kompozicijose, atidžiai jas peržiūrėjus ir pasikliaujant individualiais tapybos pajautos „radarais“, apima nejaukumo ir stokos jausmai bei neišsipildžiusių troškimų nuojauta.

Šios daugialypės, pramoginės ar frustracinės, nuotaikos kiekviename Jusionio paveiksle įgauna skirtingus pavidalus. Bent keletą iš jų būtina paminėti atskirai, nes jie ypač tvirtai „sukabina“ parodos vaizdų ir minčių grandinę į vieną visumą. Štai žinant realią menininko aistrą – dviračių sportą, vienas pirmųjų darbų, pasitinkančių parodos ekspozicijoje, yra neabejotinai svarbus ir, matyt, autobiografinis. Tai „Dviratininko dedikacija kelio filmui“ (2024) su pradžios ir pabaigos neturinčiu horizontaliai nutįsusiu metaliniu greitkelio užtvaru ir ramiu šaltų melsvų atspalvių dangumi. Tai ir bene „linksmiausias“ parodos kūrinys, kuriame sąmoningą vaizdinio ir kompozicijos monotoniją vis dėlto nusveria švelni ir visai maloni būsimo nuotykio nuojauta.

Paveikslo „Resort“ (2024) kampe ironiškai vos kyšo reklaminio užrašo raidžių viršūnės, dangus taip „elmiškai“ įelektrintas, o pirmame plane – neva kurortinė metalinė konstrukcija. Tai tarsi centrinis parodos darbas, kalbantis ir apie jos koncepciją, ir apie pavadinimui pasirinktą žodį bei jo prasmes. Kūrinyje „Besideginantys“ (2024) matomos dekoratyvios, stilizuotos ryškiai geltonos paplūdimio skėčių kepurės ir tarsi trimačiai, lengvai, tačiau pakankamai tiksliai anatomiškai ištapyti torsai, primenantys apie graikų, romėnų arba, plačiau, klasikinę vakarietišką kultūros tradiciją, jau sukelia mišrius estetinio pasitenkinimo ir nerimo jausmus. Tie švelniai aptirpę klasikiniai kūnai – ko gero, byloja apie mūsų pasaulio ir vertybių netvarumą bei nyksmą.

Tačiau ypač sukrėtė keli iš pirmo žvilgsnio visai „nekalti“ darbai. Tai „Plūstantis“ (2024) – nedidelio formato tamsi kompozicija, kurioje į melsvą vandens juostą horizonto apačioje simetriškai iš abiejų pusių nutaikytos pulsuojančios čiurkšlės. Pasaulinio tvano ar trumpalaikio nevaldomo gamtos reiškinio vaizdinį pratęsia „Kalnas nuo Hirosados albumo viršelio“ (2023). Viena vertus, tamsi paveikslo gelmė, joje boluojantys lakoniški kalno kontūrai ir aliuzija į japonų medžio raižinio meistrą – tai dar viena elegantiška, rafinuota popartinė kompozicija, pasižyminti Jusioniui būdingu preciziškumu. Kartu ji skaudžiai nutvilko, suvokus, kad šioje tikrovėje n(eb)ėra nei šviesos, nei tamsos, nei dienos, nei nakties. Ramus poilsis sukelia nerimą ir abejonę, o kurortas gali tapti pačia nesaugiausia vieta žemėje.

Paroda veikia iki vasario 8 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama