Australijos europietis

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padalinyje Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta Australijoje gyvenusio dailininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos retrospektyva. Tai pirmas išsamus jo darbų pristatymas Lietuvoje. Parodoje esantys kūriniai papildys muziejaus fondą, jie yra iš dailininko dukterų Carolyn Leigh ir Helenos Miksevicius Lietuvai padovanotos kolekcijos (77 tapybos ir grafikos darbai bei dalis kūrėjo asmeninio archyvo). Parodą kuruoja Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorė Ilona Mažeikienė, LNDM Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėja Regina Urbonienė ir menininko dukra Carolyn Leigh. Su jomis ir kalbamės.

Su Australijoje gyvenusio ir kūrusio Jurgio Mikševičiaus kūryba čia, Lietuvoje, tik pradedame pažintį. Kaip sužinojote apie šį autorių ir kaip atsirado paroda?

Ilona Mažeikienė, Regina Urbonienė: Pažinties su Jurgio Mikševičiaus kūriniais priešistorė – menininko dukterų Carolyn Leigh ir Helenos Miksevicius apsilankymas muziejuje 2017 m. gegužę. Tada buvo surengtas pirmas šio tapytojo kūrybos pristatymas visuomenei. Jo metu dukra Carolyn pasidalijo savo indėliu siekiant skleisti žinią apie tėvo kūrybą, apie šeimai priklausančią kūrinių kolekciją, taip pat papasakojo apie jos iniciatyva surengtas parodas Australijos galerijose. 2017–2021 m. surengtos Australijos lietuvių diasporos menininkų parodos (Henriko Šalkausko, Evos Kubbos, Vaclovo Rato) paskatino Mikševičių šeimą padovanoti didesnės apimties rinkinį, mąstant apie kūrinių išsaugojimą ir galimybę įtraukti Mikševičiaus vardą į Lietuvos diasporos kultūros paveldą.

2018 m. Lietuvos kultūros tarybai parėmus pažintinę ekspediciją, skirtą reikšmingo lituanistinio paveldo (Rato ir Kubbos kūrybos) sugrąžinimui į Lietuvą, ir nuvykus į Australiją, teko lankytis ir Jurgio Mikševičiaus namuose Bensvilyje. Muziejų erdves primenančiame name ir greta įrengtoje dailininko studijoje sukauptas bene visas menininko kūrybinis palikimas, rūpestingai prižiūrimas dukters Helenos. Sužavėjo menininko spalvinė klausa, motyvų ir stilistikos įvairovė, natūralus meno kūrinių įsiliejimas į kasdienę aplinką. Auklėtas Bauhauzo mokyklos dvasia, Mikševičius kūrė emocionalų meną, teikiantį džiaugsmo akiai.

Kita vertus, dailininkas pasirinko praktikuojančio budisto kelią, nusišalino nuo visuomeninio ir parodinio gyvenimo. Tapybos neapleido, tapė iki paskutinių gyvenimo dienų, todėl dalis jo vėlyvosios kūrybos įgijo dar stipresnį dvasinį matmenį. Užsimezgęs ryšys su dailininko dukromis tapo paskata surengti platesnį Mikševičiaus kūrybos pristatymą. Šeimai apsisprendus dovanoti Lietuvai vertingą 77 kūrinių kolekciją, 2023 m. pavyko ją parsigabenti. Pradėti retrospektyvinės parodos rengimo darbai: kūriniai restauruoti, nuskenuoti ir įrėminti.

Paroda ne tik pristato kūrybą, bet ir pasakoja mūsų (okupacijos padarinių, migracijos, asimiliacijos, ilgesio, profesinių pasirinkimų) istoriją, kuri yra pasikartojanti ir kaskart unikali. Carolyn, vien tai, kad patyręs daug sunkumų (kartais neturėjo dažų, sąlygų, teko pirmiau rūpintis buitimi) jūsų tėvas nenustojo kurti, jau yra nemenkas pasiekimas, tačiau kaip jam sekėsi įsitvirtinti Australijos meno aplinkoje? Kaip apibūdintumėte jo situaciją?

Carolyn Leigh: Jurgis Mikševičius į Australiją atvyko vienas, būdamas dvidešimt penkerių metų. Jis ir jo artimiausi giminaičiai išgyveno karą. Jurgis buvo ką tik baigęs dailės studijas Darmštate, optimistiškai žiūrintis į ateitį, energingas ir pasiryžęs gerai gyventi Australijoje. Atvykęs buvo išsiųstas į Batersto migrantų stovyklą, kur pripažintas dailininku ir įdarbintas tapyti freskas. Jam buvo skirta patalpa, kurią naudojo kaip studiją, o už gautas pajamas pirmą kartą galėjo įsigyti aliejinių dažų ir drobių, tyrinėti Australijos spalvas, šviesą bei formas.

Jurgis manė patekęs į rojų. Maždaug po devynių mėnesių buvo išsiųstas į Kanberą pagal vyriausybės nustatytą tvarką atidirbti namų dažytoju ir darbininku. Nors dirbo visą darbo dieną, o vėliau dar ir statė tėvams namą, jis rado laiko tapyti ir netrukus tapo aktyviu Kanberos dailininkų draugijos nariu. Nuolat rengė parodas, taip pat supažindino draugiją su kolegomis lietuvių dailininkais. Jis pardavinėjo paveikslus, turėjo pasisekimą dėl savo „modernaus europietiško stiliaus su polinkiu į abstrakciją“. Kanberoje buvo domimasi naujųjų išeivijos dailininkų kūryba, rengiamos atskiros jų darbų parodos. Čia Jurgis susitiko su Australijos menininkais ir pažino šios šalies meno sceną.

Tik susituokęs, su žmona, o vėliau ir su dviem Elvos Lucas vaikais iš ankstesnės santuokos 1953 m. persikėlė į Sidnėjų. Pinigų buvo nedaug, todėl abu dirbo, kūrė šeimos namus. Keletą metų svetainė kartu buvo ir studija. Jurgis įstojo į Sidnėjaus dailininkų draugiją ir Australijos šiuolaikinio meno draugiją – pagrindines organizacijas, vienijančias pripažintus ir kylančius dailininkus, dalyvavo bendrose parodose. Tapo lietuvių dailininkų grupės „Aitvaras“ nariu, inicijavo Baltijos šalių menininkų grupės „Šešios kryptys“ steigimą, dalyvavo jų veikloje.

Elva ir Jurgis taip susitvarkė gyvenimą, kad Jurgis turėtų kuo daugiau galimybių tapyti ir kartu rūpintųsi šeimos poreikiais. Elva dirbo sekretore, Jurgis – valytoju naktimis. Dienomis tapė, o vaikams grįžus iš mokyklos būdavo su jais.

Taigi nuo pat atvykimo į Australiją Jurgis naudojosi visomis įmanomomis progomis tapyti. Ypač daug tapė 6-ajame dešimtmetyje. Tačiau dešimtmečio pabaigoje nusivylė konkursų kultūra, sprendėjų ir kritikų vaidmeniu, suprato, kad vien kurdamas negalės išlaikyti šeimos, vis dėlto atsisakyti kūrybos nebuvo pasirengęs. Jis norėjo laisvai tyrinėti ir kurti savaip.

Siekdamas išsaugoti ryšį su kūryba, priėmė Naujojo Pietų Velso švietimo departamento pasiūlymą mokytis vidurinės mokyklos dailės mokytojo specialybės ir iki pat išėjimo į pensiją 1983 m. dėstė dailę, o parodose dalyvaudavo tik pakviestas. Ir toliau tapė, o 10-ajame dešimtmetyje atgijus susidomėjimui jo kūryba vėl dažniau dalyvavo grupinėse ir personalinėse parodose. 1997 m. surengė didelę retrospektyvinę parodą. Tapyba, kūryba buvo Jurgio Mikševičiaus gyvenimo versmė iki pat gyvenimo pabaigos.

Parodoje yra nemažai portretų – pieštų ir tapytų, skirtingos stilistikos. Kokie tai žmonės? Kaip portretus galima būtų suskirstyti?

Ilona, Regina: Portreto žanras dominuoja Mikševičiaus kūryboje. Tik atvykęs į Australiją, Batersto migrantų stovykloje jis ėmėsi dekoruoti buvusių kareivinių poilsio salę, ištapė ją garsių sportininkų ir olimpiečių (tenisininko Johno Bromwicho, plaukiko Johno Marshalo ir kt.) portretiniais šaržais. Tam galbūt turėjo įtakos jo mokytojo Darmštate Pauliaus Thesingo, sukūrusio nemažai politinių karikatūrų, pavyzdys.

Parodai atrinktus Mikševičiaus portretus galima skirti į dvi grupes: realius ir imaginacinius. Dailininkas yra sakęs, kad kuriant portretą jam svarbus pirmasis vizualinis įspūdis, prilygstantis fotografiniam. Įsižiūrėjus jį patraukia tai, kas slypi po paviršiumi. Lygiai svarbu atskleisti, kaip žmonės save pateikia. Svarbi ir jo paties reakcija į juos, stengiamasi perteikti charakterį, ir kai tai pavyksta, „atsiveria visas pasaulis, kuris nutolsta nuo modelio“. Neidealizuodamas portretuojamųjų menininkas ne visuomet sulaukdavo užsakovų dėkingumo, todėl didžiąją dalį sudaro šeimos narių, artimų bičiulių portretai.  

Atskira portretų grupė – imaginaciniai atvaizdai, iš atminties ar pasitelkus vaizduotę nutapyti žmonės, kuriuos dailininkas prisiminė ir išskyrė gyvenime sutiktų veidų gausybėje. Galima pastebėti, kad daugelyje Mikševičiaus tapytų portretų akcentuojamos rankos, jų padėtis, gestai.

Ekspozicijoje tikrai įsimintini du skirtingo laikotarpio autoportretai (1981 ir 2004 m.). Dailės istorijoje neretai autoportreto tapymas žymi ką nors svarbaus: pokytį, poreikį, lūžį, tikslą, pasiryžimą ir pan. Ar su šiais Jurgio Mikševičiaus autoportretais susijęs koks nors pasakojimas?

Carolyn: Galiu pateikti tik savo asmeninius įspūdžius, su Jurgiu šių darbų neaptarėme. 1981 metų autoportretas man visada kėlė nerimą. Čia jis man atrodo labai niūrus ir jaučiu, kad tapė būdamas prislėgtas: gilios juodos akys, raudonos lūpos, nusvirę pečiai, nervingai dryžuoti marškiniai, tuščias fonas, jame nėra sąsajų su tapyba, tik molbertas. Kai apie tai užsiminiau, Jurgis su interpretacija nesutiko, bet nedetalizavo. Tuo metu jam buvo 58-eri, jis buvo Asquitho mergaičių vidurinės mokyklos dailės skyriaus vyriausiasis mokytojas. Mokytojauti jam patiko, tačiau atsakomybė už dailės skyriaus administravimą ir valdymą buvo našta.

2004 metų autoportretas nutapytas po to, kai su Elva paliko penkiasdešimt metų kurtą šeimos namą Kilaroje. Su amžiumi susijusios sveikatos problemos paskatino persikelti pas dukrą Heleną su vyru ir dviem sūnumis į jų namus centrinėje Naujojo Pietų Velso valstijos pakrantėje. Jurgis įsirengė studiją sename namelyje miške, esančiame šioje valdoje. Maždaug 150 metrų atstumu nuo namo, privati, erdvi studija buvo apsupta didelių medžių, juose giedančių paukščių. Joje buvo daug langų ir tinkama natūrali šviesa. Jurgis galėjo laisvai leisti dienas studijoje, į namus grįždavo prieš pat sutemas. Elva taip pat mėgo šią erdvę ir dažnai su juo pietaudavo. Kai pirmą kartą pamačiau Jurgį dirbantį prie šio autoportreto savo studijoje, pajutau palengvėjimą, pagalvojau: „Ak, jis įsikūrė ir jam viskas gerai!“ Man šis darbas teikia lengvumo ir ramybės pojūtį.

Parodoje yra dalis, susijusi su domėjimusi budizmu, bet regime ir Kristaus su aureole atvaizdą. Koks dailininko santykis su religija, tikėjimu?

Carolyn: Jurgis buvo auklėjamas krikščioniškoje aplinkoje, gerai išmanė krikščionybės istoriją ir doktriną. Jis buvo pakrikštytas Lietuvos reformatų bažnyčioje, kuriai priklausė jo tėvas. Motina buvo praktikuojanti rusų stačiatikė. Kaune jis mokėsi jėzuitų gimnazijoje ir buvo auklėjamas kunigų, kuriuos labai gerbė. Jaunystėje skaitė Šopenhauerį ir kitus Vakarų bei Rytų filosofus, ypač susidomėjo budizmo filosofija ir mokymais, kuriuos toliau studijavo, stengėsi suprasti bei įgyvendinti visą likusį gyvenimą. Kadangi budizmas moko tolerancijos kitoms religijoms ir tikėjimams, konflikto tarsi nebuvo.

Apie Kristų Jurgis yra sakęs: ,,Kristus man turi didžiulę reikšmę, kuri labai skiriasi nuo to, ar aš tikiu, ar netikiu.“ Jo paveiksle „Jei nugalėsi, duosiu tau gyvenimo vainiką“ yra ir krikščioniškų, ir budistinių motyvų. Kūriniai, kuriuose vaizduojamas Kristus, man prabyla apie pagarbą ir užuojautą. Yra nutapęs „Paskutinę vakarienę“ motinos lankytai stačiatikių bažnyčiai Kanberoje.

Dailininko kūryboje galime pastebėti atvirumą, norą viską patirti, išmėginti, perleisti per save. Matyti vokiečių ekspresionizmo įtaka, įsijautimas į Australijos peizažą, minėtas budizmo elementas, virstantis beveik abstrakcijomis, tačiau ir meistriški natiurmortai, kur regimos išsamios dailės istorijos pamokos. Tačiau nėra kopijavimo – veikiau nemaskuojamas smalsumas, unikalus meninių aplinkybių derinys. Kas jus labiausiai nustebino, paveikė, buvo netikėta?

Ilona, Regina: Labiausiai nustebino bei sužavėjo kūrybinė menininko laisvė ir atvirumas pasauliui, akiračio platumas. Europoje įgijęs meninį išsilavinimą, į Australiją jis atvyko su modernistinės dailės bagažu, kurį išsaugojo ir nuolat pildė naujais elementais. Ilgainiui jo kūryboje radosi vis daugiau meditacinių nuotaikų, vis mažiau vizualumo, atpažįstamų motyvų. Pasitelkęs geometrinių figūrų derinius jis siekė išreikšti pagarbą absoliutui, žmogaus gimimo, nušvitimo, mirties ir atgimimo ciklui. Netikėtas dailininko gebėjimas derinti kūrybinį potencialą su dvasine praktika, įkūnyti tai meno kūriniuose.

Dailininkas vidurinę mokyklą baigė jau Berlyne, didžiausią gyvenimo dalį praleido Australijoje. Kiek jo tapatybei buvo svarbus buvimas lietuviu?

Ilona, Regina: Lietuvą Mikševičiaus šeimos nariai pažinojo iš dažnų dailininko pasakojimų apie savo vaikystės ir jaunystės šalį. Ši nostalgiška prisiminimų išraiška – akvarelė „Kauno parkas“, nulieta 1963 metais. Dailininkas nuolat sekė politinius įvykius Lietuvoje, žinią, kad šalis atkūrė nepriklausomybę, sutiko pakylėtai. Šios žinios inspiruotas, sukūrė Lietuvos atgimimui skirtą triptiką „Akimirka laike (Lietuvos atgimimas)“ (1991), kuriame švyti Lietuvos trispalvė.

Carolyn: Svarbu prisiminti, kad palikti gimtąją šalį jam teko būnant vos septyniolikos metų, bet Lietuvą jis visada nešiojosi širdyje ir prisiminimuose. Jurgis atidžiai sekė Lietuvos naujienas. Išvykdamas iš Vokietijos į Australiją draugui sakė: „Viską palieku, bet su savimi pasiimu Europos kultūrą.“ Jis žinojo, kad su šeima nebegalės grįžti, todėl į emigraciją žvelgė optimistiškai, tikėjosi rasti saugius namus šeimai. Iš pradžių gyveno kartu su kitais europiečiais Batersto migrantų stovykloje, o vėliau Kanberoje. Išmokęs anglų kalbą mezgė ryšius su australais. Praėjus penkeriems metams po atvykimo Jurgis vedė australę, šeimoje bendra kalba buvo anglų. Su tėvu Jurgis kalbėjo lietuviškai, su motina – rusiškai, o su jaunesniuoju broliu – vokiškai. Jis palaikė ryšius, bet aktyviai nedalyvavo Sidnėjaus lietuvių bendruomenės veikloje, išskyrus dalyvavimą specialiose jų rengiamose meno parodose.

Jurgis mėgo pasakoti istorijas, o mums vaikystėje patiko jų klausytis. Jis pasakodavo apie jaunystės nuotykius su penkiais geriausiais draugais, čiuožinėjimą žiemą Nemunu ir Nerimi, kaip pavasarį stebėdavo dideles ledo lytis, skrodžiančias upę, prisimindavo vasarą džiuginusias maudynes, pasivaikščiojimus Laisvės alėja, Čarlio Čaplino filmus tėvo kino teatre. Mus domino pasakojimai apie jo šeimą, keliones po Europą, pokalbius prie pietų stalo, apie rusą senelį, kuris išmokė jį džentelmeno manierų ir kaip taisyklingai pabučiuoti damai ranką, apie tai, kaip teko palikti brangią pašto ženklų kolekciją bėgant nuo trėmimo į Sibirą. Retkarčiais Lietuvos prisiminimai atgydavo jo kūriniuose.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, žiūrėjo ir skaitė visas žinias, kurias tik galėjo gauti. Jurgis sakė, kad jautėsi taip, tarsi žaibas būtų kirtęs iš kito pasaulio krašto, ir tai jį stipriai paveikė. Jis nutapė trijų paveikslų ciklą „Akimirka laike“. Gyvendamas Australijoje nesiskelbė esąs lietuvis, taip jį identifikavo kiti. Gyvenimo pabaigoje klausiau, ar jis jaučiasi lietuviu, ar australu. Atsakė, kad jaučiasi europiečiu.

Rengdamos parodą ir kūrinių perdavimo reikalais lankėtės dailininko studijoje. Ką jo aplinka pasakoja apie autorių?

Ilona, Regina: Paskutinio gyvenimo tarpsnio (2003–2014) Bensvilyje, kur lankėmės, aplinka alsuoja paprastumu, prigimtine žmogaus vienove su gamta. Šalia namo iškastame tvenkinyje plauko raudonieji karpiai, kudakuoja vištos, auginamos daržovės. Užėjus vidun pribloškia kūrinių gausa, užpildanti visas gyvenamųjų patalpų sienas. Kaip Bauhauzo ugdymo sistemos auklėtiniui, kasdienės aplinkos estetika Mikševičiui buvo labai svarbi. Jis dekoravo sienas ir lubas, pats projektavo ir gamino baldus, šviestuvus, paveikslų rėmus, buities apyvokos daiktus. Yra juokavęs: „Esu tapytojas, todėl kiekvienas paviršius masina jį užtapyti.“ 

Sužavėjo žaismingi akcentai, pripildę namų ir dirbtuvės aplinką. Žmonai pasiskundus dėl nuobodžios sienos, matomos pro langą, jis nutapė Elvos taip pamėgtos Italijos pajūrio vaizdą. Valgomąjį stalą įtikinamai dekoravo pietų serviruote: „Stalviršių dekoravimas man visada teikė didelį malonumą. Nutapyti šakutę, nutapyti lėkštę... Iš tikrųjų man puikiai pavyksta nutapyti tuos stalviršius, kai matau, kaip kas nors bando paimti nutapytą šakutę ar šaukštą, jaučiu malonumą, net savotišką piktdžiugą. Ir aš norėčiau, kad kas nors ateitų su sriubine ir išpilstytų ją į nutapytas lėkštes.“

Greta šmaikščių momentų buvo vietos ir giluminiams saitams, ryšiui su visam laikui palikta tėvyne. Australijos gamtos apsuptyje buvo jautru ir netikėta išvysti lietuviškus spalvų derinius. Iki šiol išliko trispalvės juostomis Mikševičiaus puoštos pieštukinės, teptukų laikymo indai, įvairūs instrumentai, kėdžių atkaltės, laiptų turėklai. Dailininko dirbtuvės aplinka tebėra autentiška, išsaugota taip, tarsi menininkas būtų tik trumpam ją palikęs. Budistinės atsisveikinimo tradicijos dvasia dailininko pelenai buvo išbarstyti greta namų esančioje laukymėje.

Paroda veikia iki kovo 28 d. 

Vytauto Kasiulio dailės muziejus

(A. Goštauto g. 1, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama