Orioji Ingrida

Taip, būtent šis trumpas apibūdinimas – orioji – pirmasis šliejasi prie smuikininkės Ingridos Armonaitės asmenybės, kurios žemiškoji kelionė baigėsi pirmajai 2025-ųjų dienai auštant, septintą ryto valandą. Gal šiandienos laikais ši orumo sąvoka ir per dažnai lipdoma ten, kur norisi, vis dėlto ji nepraranda savo autentiškumo ir Ingridos Armonaitės atveju visų pirma byloja apie garbingumą, dvasinį iškilumą, solidumą. Jos pagarba klasikai, lietuvių muzikai, partitūrai apskritai, formavosi į kriterijų.

Mintyse perkratant daugybę situacijų, prieš akis iškyla sąžiningos, principingos, garbingos moters, meno rimčiai ištikimos profesionalės muzikės ir atsidavusios pedagogės profilis. Tai buvo Ingridos natūra, kuri skleidėsi konkrečiais pavidalais, – tą ypač suvokė Jos mokiniai Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, jaunatviškai ir nuovokiai (be gudraus apskaičiavimo) pritariantys Jos autoriteto spinduliams. Tam pritarė ir tų moksleivių tėvai. Teko nekart tai pajusti.

Būdama labai gera pedagogė, Ingrida sykiu visada buvo ir artistė gerąja to žodžio prasme. Ir mokė to artistiškumo. Neverkšlenti, pasitempti, išmokti, skoningai atrodyti scenoje, įveikti save, net pranokti, nebijoti iššūkių, nesutrikti įvairovės akivaizdoje ir svarbiausia – nenusipiginti. Tai vėl apie orumą. Nekart yra tekę su Ja kalbėtis apie gudrias karjeros šuolių „technikas“ – joms Ingridos moralė instinktyviai skelbė „veto“. Juk jei žmogus padaro daug arba kur kas daugiau, jį profesionalai turi pastebėti ir įvertinti. Bet ar jis turėtų kažkur brautis ir prašytis? Ne, tai ne Ingridos moralės konstitucija.

Ingrida Armonaitė – smuikininkė, mokytoja, dėstytoja, bet ir labai svarbi grandis lietuvių smuiko mokyklos tradicijoje. Neatsiejamos nuo jos ir kitos asmenybės, pečius surėmusios ir kūrusios Lietuvos smuiko interpretacinę ir pedagoginę mokyklas. Visų pirma tai Jos mama, patyrusi pedagogė Emilija Pilotaitė-Armonienė, ugdyta pedagogų Wandos Halkos-Ledόchowskos, Elenos Strazdaitės-Bekerienės ir kitų. Naujas etapas – Raimundo Katiliaus mokykla: būdama aštuntokė Ingrida mamos buvo perkelta į jos buvusio mokinio Katiliaus klasę, o atsidūrusi pirmoje pamokoje prisiminė: „Jis [Katilius] visada primindavo: detalės yra visumoje. Tavo suvokimas – kas yra kas, mąstymas ir girdėjimas, kuriama atmosfera turi sueiti į visumą. O visuma – tai forma [...].“

Ir dar: „O jam [Katiliui] patikdavo, kai aš pradėdavau pykti. Jis sakydavo: „Kai tu pyksti, tu geriau groji“. [...] Galbūt tai buvo ne kiekvienam pakeliama, nes R. Katilius buvo bekompromisis žmogus. Kai pradėjau dėstyti pati, taip pat reikalaudavau: studentas bet kuria kaina turi pasiekti maksimumą. Užtruko, kol supratau, kad ne kiekvienas gali pasiekti tiek, kiek aš įsivaizduoju.“

Buvo ir dar vienas svarbus etapas – Maskvos konservatorijoje pas profesorius Igorį Bezrodną, Valerijų Klimovą. Visa tų įtakų polifonija suformavo Ingridos Armonaitės kaip smuiko pedagogės, smuikininkės veidą. Individualų veidą, kuriame harmoningai derėjo tradicija, dabartis ir ateitis, taip pat orumas, moralė, etika. Ir ištikimybė klasikiniam menui, nepamirštant šiuolaikinio diskurso. Pasidairę Armonaitės kompaktinių plokštelių, jų randame ne tiek jau daug (o norėtųsi daugiau). Tačiau pasižvalgę į Jos parengtą repertuarą, prisiminę konkrečius koncertus, jų programas, regime milžinišką ir vertingą muzikos palikimą: daug tradicinių, bet ir retų, unikalių smuiko opusų, su ypatinga pagarba išnagrinėtų ir įprasmintų lietuvių kompozitorių kūrinių, senesnių ir pačių naujausių. Deja, neįrašytų į patvarias, smuikininkės talento gerbėjams prieinamas laikmenas. O gal kaip tik ir būtų proga apmąstyti Jos atliktus darbus, kurie jau yra tapę Lietuvos interpretacinio meno istorija ir kurie nusipelno būti įamžinti.

P. S. Brangi Ingrida, ačiū Tau už draugystę, už moralės ir principingumo pamokas. Jų niekada nepamiršiu.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama