Tarp savęs ir kito

Nors filmo anotacijoje daug užsimenama apie Bažnyčią ir Magdalenos skalbyklas – institucijas vienuolynuose, užsiėmusias jaunų merginų (ne tik prostitučių, tačiau ir neplanuotai pastojusių ar tiesiog šeimoms savo elgesiu neįtikusių paauglių) „perauklėjimu“, „Tokie smulkūs dalykai“ („Small Things like These“, rež. Tim Mielants, Airija, Belgija, JAV, 2024) yra kameriška vieno personažo drama. Per Bilo Furlongo (Cillian Murphy) istoriją viena iš Airijos nacionalinių traumų paverčiama klasikiniu pasakojimu apie vidinį moralinį konfliktą: darbo reikalais atvykęs į vienuolyną, šaltame sandėlyje Bilas randa užrakintą besilaukiančią merginą ir turi apsispręsti, ar sutrikdyti miestelio bendruomenės ramybę, ar užmerkti akis kartu su visais ir, kaip pataria jo žmona, rūpintis tik savo paties ir šeimos gerove.

Bilas – paprastas žmogus. Jis turi nuosavą anglių pardavimo verslą, skrupulingai į mažą užrašų knygutę rašosi užsakymus, kurių ypač padaugėja prieš Kalėdas, ir yra sąžiningas savo darbuotojams. Vakare grįžta į jaukius namus, kur jo laukia žmona ir penkios dukterys. Šeima negyvena prabangiai, tačiau jiems nieko netrūksta.

Sunku pasakyti, ar Bilas iš tiesų laimingas. Filme vis pasikartojantis Bilo nuo anglių maišų krovimo pajuodusių rankų šveitimas atrodo kaip ritualas, skirtas nuplauti ir kažkam daugiau – sunkiai dienai, negandoms (ne vien savoms), prisiminimams. Žmona pastebi, kad jis pasidarė dar tylesnis, nemiega naktimis ir žvelgia pro virtuvės langą. Tik už jo mato ne miestelio pilkumą, o savo praeitį, kuri jam neduoda ramybės. Skaudūs prisiminimai su dar didesne jėga grįžta po lemtingo Bilo vizito į vienuolyną. Jis prisimena vaikystės sunkumus, sukeltus savo motinos „netinkamos“ šeiminės padėties, Kalėdų dovaną, kuri nuliūdino, ir pasiturinčią globėją, kuri, nepaisant visko, jam buvo švelni.

Režisierius su atida žvelgia į savo protagonistą. Nuolat stambiu planu rodomas Bilo veidas į priekį veda visą filmo siužetą. Bilo personažas – mažakalbis, uždaras, išlaikyti žiūrovo dėmesį vien neverbaline kalba ir vidine personažo kova atrodo sudėtinga. Tačiau Cilliano Murphy vaidyba meistriška – jo mikroišraiškos, pakumpusi laikysena, žvilgsnis leidžia pažvelgti tiesiai į nerimstančią Bilo sielą ir išlaiko dėmesį iki pat filmo pabaigos. Už pavargusio veido atsiveria visai kitas pasaulis – Bilas vis giliau grimzta į vaikystės prisiminimus, iš naujo suskausta senos žaizdos, o vidinis konfliktas atrodo neišvengiamas. Jis jaučiasi bejėgis, atsakingas už savo šeimos laimę ir saugumą, tačiau abejingumas (tiek paties, tiek aplinkinių) slegia dar labiau.

Pilkos miestelio gatvės, skurdūs kraštovaizdžiai, nuolat merkiantis lietus, prislopintos spalvos kuria šaltą, nepatogų ir vienišą filmo personažų pasaulį. Erdvė, kaip ir riboti dialogai, redukuota vaidyba, tarnauja vienai filmo temų – žmonių nenoro garsiai kalbėti apie savo bei kitų problemas – ir puikiai atskleidžia, kaip kartais gali slėgti tyla. Apie savo tikrąją savijautą net su žmona nenori kalbėtis ir pats Bilas – lengviau pasiteisinti nuovargiu nei pripažinti, kad kažkas negerai.

Pačios Magdalenos skalbyklų aukos filme balso neįgyja. Žinoma, filmų apie jas sukurta ne vienas, o „Tokie smulkūs dalykai“ sąmoningai koncentruojasi į aplinką, kuri, net žinodama apie tai, kas vyksta vienuolynuose, pasirinko to nematyti. Tačiau vidinės Bilo dilemos, jo gręžiojimosi į praeitį, kuri, nors netrūko ir vaikiško liūdesio, buvo geresnė, nei galėjo būti žinant jo motinos padėtį, ir už kurią jis dabar jaučiasi dėkingas, pilnakraujam filmo siužetui atrodo maža. Pritrūksta miestelio gyventojų atsako (net jei jis pasyvus), reakcijų – tačiau tam reikėtų bent kelių išplėtotų antraplanių personažų, kurių filme tiesiog nėra. Net ir Emily Watson kuriama vienuolė – apsimestinio švelnumo ir demoniškos šypsenos, labiau pritinkančios siaubo filmui, – čia tėra vienaplanė.

Neabejotinai stipriosios „Tokių smulkių dalykų“ pusės yra Murphy vaidyba ir vizualumas, kartu pasakojantys istoriją. Filmas taip pat turi šilumos ir grožio, kai kalbama apie tuos smulkius, naivius dalykus, kurie amžini. Apie tai, kad prasmę gyvenimui suteikia galimybė padėti kitiems, net jei šalia keliamas moralinis klausimas, ar verta savo ir taip nelengvą gyvenimą apkrauti svetimomis negandomis. Ir finalinis Bilo pasipriešinimas vienuolėms – net žinant, kad tai turės skaudžių pasekmių jo šeimai, – yra ne heroizmo apraiška, bet paprasčiausias atjautos aktas žmogaus, kuris, nepaisant visko, tiesiog nori būti geras kitam.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama