Miršta paskutinė. Kas? Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių paroda „Kol viltis mus išskirs“

Miršta paskutinė. Kas? Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių paroda „Kol viltis mus išskirs“. Jurgitos Juodytės kūrinio fragmentas. Jono Balsevičiaus nuotrauka Lietuvos šiuolaikinio meno parodų rudens sezono piligriminę kelionę pradėjau Klaipėdos ir Kauno bienalėmis, o užbaigiau Vilniaus galerijų savaitgaliu. Pastarajame aplankiau Ievos Gražytės kuruotą Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) narių parodą „Kol viltis mus išskirs“ galerijoje „Atletika“. Ji ir tapo šio piligriminio kelio tekstine stotele.  Gal dėl pavadinimo, o gal todėl, kad žiūrovą pasitinka Jurgos Juodytės bažnyčioje filmuotas videoperformansas, paroda iš pirmo žvilgsnio skleidžiasi religinės atmosferos šviesoje. Dalyje darbų toji šviesa tiesioginė – kaip Agatos Orlovskos sukurto apkausto Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos portretui ar minėtojo videoperformanso atveju. Kitų kūrinių ryšiai su religija labiau asociatyvūs: Austėjos Masliukaitės auksuotas „karamelinis“ gaidelis primena votą (mano atmintyje išlikusį kaip auksinė širdelė ant šventųjų paveikslų), o po stiklo gaubtu eksponuojamas Dariaus Žiūros „Lydinys“ – relikvijorių, saugomą skaidriu skydu. Galiausiai parodą sudarantys septyni kūriniai primena biblinį pasakojimą apie pasaulio sukūrimą per septynias dienas, o pavadinimas referuoja į perfrazuotą santuokos sakramento eilutę. Ši religinių nuorodų įvairovė sujungia parodą į vientisą tikėjimo apraiškų darinį. Tačiau tuo pat metu ekspozicija viltį tyrinėja ir kaip nuo religinių įsitikinimų nepriklausomą, bendražmogišką emocinį patyrimą. Jaunosios kartos tapytojas Jonas Motiejus Meškauskas savo paveiksle vaizduoja areštinės kamerą, kurioje pats yra kalėjęs. Intencionaliai ar atsitiktinai, kuratorė trumpame kūrinio apraše vietoje žodžio „kamera“ vartoja žodį „celė“. Pastarasis man pirmiausia asocijuojasi su vienuolės arba vienuolio gyvenamuoju kambariu vienuolyne, o ne kalinio buveine areštinėje. Turbūt todėl šis pasirinkimas siūlo vaizduojamą erdvę apmąstyti kaip vilties, kaip tikėjimo išraiškos ir laiko santykio metaforą. Kai dabartis netenkina, ateičiai keliame lūkesčius – geresnių laikų, skausmo pabaigos, problemų sprendimo. Tačiau toks lūkestis įkalina laukime, o jis neretai yra slegiantis, nemalonus ir ankštas – koks galbūt yra ir buvimas areštinėje, iš kurios kalintysis nori ištrūkti. Taip viltis ima panašėti į kalėjimą ir kartais atrodo daranti daugiau žalos nei naudos, nes tikimybe tikima labiau nei tikrove. Agatos Orlovskos ir Dariaus Žiūros kūrinių fragmentas. Jono Balsevičiaus nuotrauka Kitokį kalinimą įskaitau Barboros Matonytės kūrinyje iš prie grotų pritvirtintų tatuiruotų vištų kojų. Autorė jį sieja su subkultūromis, bet man jis iškelia pramoninių gyvūnų fermų vaizdinius. Narve mėsai ar kiaušiniams auginama višta yra įkalinta A4 lapo dydžio plote, kuriame negali išskleisti sparnų ir apnikta parazitų verčiama dėti kiaušinius nenatūraliu tempu. Tokios vištos dienos slenka tarp likimo draugių ir įrangos skleidžiamo triukšmo, purve, be natūralios šviesos, kojomis remiantis į metalines grotas. Atitarnavusi višta iš narvo išnešama už kojų ir sviedžiama į konteinerį. Todėl net pirštai nesilanksto surinkti raidžių rašant, kad tokia višta gyvena.  Kur šiose fermose slypi viltis? Sunku pasakyti, ar tokioje tamsoje jos apskritai yra. Viltis veikiau atsiranda iš dingsties, kurią šiuo atveju suteikia Matonytės kūrinys, sudarantis sąlygas įvairiuose kontekstuose kelti gyvūnų gerovės klausimus, kad tema būtų pastebėta ar prisiminta tarp kitų aktualijų ir palydėta link pokyčių. Galbūt pajutę empatiją kitai rūšiai nuspręsime: „nebenoriu“, – taip vadinasi ir minėtasis Masliukaitės auksuotas „karamelinis“ gaidelis, kuriuo menininkė siekia parodyti, kaip priimamas sprendimas sustoti, persigalvoti, liautis. Ir apsisprendę pradėsime nuo savęs, pasipriešindami šiandienei fermų industrijai. Galima tik viltis, kad domėdamiesi tuo, kas supakuota kartoninėse dėžėse, kurias Meškauskas išlanksto ir paverčia drobėmis, ar kitose pakuotėse, imsimės bent mažų žingsnių – pavyzdžiui, rinksimės laisvėje laikomų vištų kiaušinius. Net ir taip išnaudoti gyvūnus savo poreikiams – ne idealu. Bet tikėtis tobulo scenarijaus, kad tai visiškai išnyks, šiandieniame pasaulyje, regis, yra per daug. Vis dėlto poreikių tenkinimą gyvenant laisvėje lengviau pavadinti gyvenimu: ten yra saulės šviesos, erdvės išskleisti sparnus, kojomis jausti žemę ir galbūt galimybė būti pašauktai vardu.  Kad verta abejoti neįmanomybe ir priešintis išankstiniam nusistatymui, rodo Dariaus Žiūros „Lydinys“. Apraše pažymėta, jog kūrinys atsirado nepaisant nesėkmės prognozių. Menininkas surinko žmonių norus – į fontaną Palangoje mestas monetas – ir paprašė meistro jas sulydyti į vientisą luitą. Nors meistras tikino, kad sumanymas nepavyks, nes monetos – iš skirtingų metalų, jis padėjo idėją įgyvendinti. Rezultatas – po stiklo gaubtu eksponuojamas beveik glotnus metalo luitas. Viena vertus, tai universalus įmanomybės simbolis. Kita vertus, jei pagalvosime, jog monetos priklausė skirtingo amžiaus, tautybių, socialinių grupių žmonėms, luitas tampa dermės ženklu. Šiandien, kai nesutarimai ir susiskaldymas paverčia dabartį šiurpinančia, slogia ir įtampos kupina tikrove, tikėtis, kad pasaulis vėl taps ramus ir saugus, atrodo neįmanoma. Tačiau šis kūrinys suteikia vilties, kad neįmanoma gali virsti įmanoma.  (Ne)įmanomybės temą tęsia Lauros Stasiulytės „Puokštė H. K. Andersenui“. Manipuliuotoje fotografijoje matome žiedus – sintetinėmis sąlygomis augintus, šaldymu konservuotus, pačios autorės užaugintus ar „pasiskolintus“ iš vaizdų duomenų bazių. Kompozicijoje jie sujungiami į Anderseno pasakoje „Drugelis“ paminėtų gėlių puokštę, kuri natūraliomis sąlygomis neįmanoma: ten išvardyti augalai auga skirtingose geografinėse zonose, žydi skirtingu metu, vieni nuvysta vos nuskinti, kiti laikosi ilgiau. Tik pasitelkusi manipuliaciją menininkė įveikia laiko ir erdvės ribas. Tad Žiūros kūrinyje neįmanomybė įveikiama realiai, o Stasiulytės – sukonstruojama kaip iliuzija. Tačiau kartais gal pakanka ir iliuzijos, kad įveiktume baimę ar nerimą: ji gali tapti pasipriešinimu mirties baimei – viltimi, kad anapus esama amžinojo gyvenimo, arba tikėjimu dar sykį išvysti tai, ką praradome. Parodos fragmentas. Jono Balsevičiaus nuotrauka Iliuzinė viltis veikia ir kaip žmonių santykių amortizatorius: neigiamas atsakymas suminkštinamas pažadu „vėliau, ateityje – bus dar progų“. Tą akimirką užplūsta viltingas pakylėtumo jausmas ir energija: esamasis kartas – ne galutinis taškas. Galbūt tokį, greičiausiai neišsipildysiantį, pažadą gavo ir Juodytės „Nuotaka“: sužadėtinio vedžiojama už nosies, ji vestuvine suknele uoliai valo bažnyčią, kad greičiau praeitų laikas. Nuotaka tarsi tikisi netrukus žengti nuo šventovės durų link altoriaus, tačiau pasikartojantis videoperformansas rodo, kaip veikėja užstrigusi vis iš naujo kartoja tą patį veiksmą; pabaigoje niekas nesikeičia, ir žiūrovas supranta, kad nuotakai vestuvių diena neišauš, kaip neišsipildys ir viltį žadinantys pažadai, atsiradę iš vengimo ir atidėliojimo.  Įdomus faktas apie Orlovskos darbą – plieninį Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos portreto apkaustą: iš pažiūros lengvas objektas, pasak kuratorės, sveria 120 kilogramų. Man tai priminė XX a. gydytojo Duncano MacDougallo hipotezę, esą sielos svorį galima išmatuoti, palyginus žmogaus kūno masę prieš ir po mirties. Atlikdamas tyrimą su šešiais nepagydomais pacientais, MacDougallas užfiksavo, kad vieno paciento kūno masė po mirties – arba, religiškai mąstant, sielai palikus kūną – sumažėjo 21 gramu. Todėl imta svarstyti, jog tiek galėtų sverti siela. O kiek sveria viltis? – klausiu galvodama apie parodos raktažodį ir iškart prisimenu slegiantį jausmą, dažnai lydimą žodžiais: „tikiuosi, kad viskas bus gerai“. Kai šie žodžiai išsipildo, apima lengvumas – atrodo, tarsi kartu su nerimu, baime ar rūpesčiais iš širdies išskristų baltas balandis. Jei tikėsime „Wikipedia“, toks paukštis sveria apie 400 gramų. Yra posakis: viltis miršta paskutinė. Galbūt todėl Gražytė santuokos sakramento formulėje „kol mirtis mus išskirs“ žodį „mirtis“ pakeičia „viltimi“, tarsi sakydama: praradus viltį – nieko nebelieka. Tai nebūtinai reiškia mirtį tiesioginę to žodžio prasme, bet taip pat ženklina etapo ar būsenos pabaigą. Kol yra vilties, yra ir (kartais kalėjimui prilygstančio) laukimo, ir tikėjimo ateitimi, ir pasitikėjimo, ir judėjimo pirmyn. Vos viltis užgęsta – užgęsta ir į ją apeliuota tikimybė.  LTMKS narių paroda „Kol viltis mus išskirs“ galerijoje „Atletika“ veikia iki 2025 m. spalio 11 d.

Autorius: Artnews.lt

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama